ELIZĄ parašė Masačiusetso technologijos instituto (JAV) kompiuterių mokslininkas Josephas Weizenbaumas, o jos programinis kodas sudarė vos 420 eilučių. Šis dirbtinio intelekto modelis yra labai primityvus, palyginti su šiuolaikiniais didžiaisiais kalbos modeliais (LLM) – tokiais kaip „ChatGPT“ – tačiau tuo metu jis pribloškė mokslininkus savo palyginti paprastu taisyklių rinkiniu, kuriuo sukuriami iš pažiūros protingi, nors ir šiek tiek į papūgos kalbą panašūs atsakymai į įvesties duomenis.
Internete galima rasti keletą ELIZA versijų, tačiau Stenfordo universiteto (JAV) atstovas Jeffrey Shrageris ir jo kolegos, dalyvaujantys ELIZA „archeologijos“ projekte, teigia, kad jos yra atkurtos, o ne veikia pagal originalų J. Weizenbaumo programinį kodą. J. Shrageris sako, kad vieną iš tokių kopijų sukūrė pats būdamas vos 13 metų, aštuntajame dešimtmetyje, ir nuolat mato programas, kurios laikomos ELIZA, bet yra tik adaptuota jos kopijos versija arba vienas iš keleto kitų žinomų bandymų imituoti.
Iš tikrųjų buvo manoma, kad originalus ELIZOS programinis kodas yra prarastas. Kai 1966 m. J. Weizenbaumas paskelbė savo mokslinį straipsnį apie ELIZĄ, jis pateikė tik algoritmo aprašymą, o tikrasis programinis kodas taip ir nebuvo publikuotas – tačiau dabar paaiškėjo, kad komanda jį atrado iš naujo. COVID-19 pandemijos metu, kai buvo karantine, J. Shrageriui pavyko pasikalbėti su MIT archyvarais „Zoom“ skambučiu ir įtikinti juos peržiūrėti dėžes su J. Weizenbaumo dokumentais – ir surasti originalų programinį kodą.
Dabar tyrėjai nustatė, jų manymu, penkias pagrindines pirminio J. Weizenbaumo ELIZOS programinio kodo iteracijas – nors jų teigimu, jis jas visas būtų laikęs viena versija, kuri laikui bėgant keitėsi vykstant tyrimams. Jie sudarė laiko juostą, kurioje išdėstytos versijos, kaip vystėsi J. Weizenbaumo projektas, ir ankstyviausias jų turimas kodas yra 1965 metų – tačiau manoma, kad ir tai nėra pradinė versija, todėl lieka jaudinanti perspektyva, kad kažkur vis dar egzistuoja dar ankstesnė kopija.
„Esu įsitikinęs, kad kopija gali būti viename iš Oksfordo archyvų arba galbūt Kembridže, nes ten yra keli archyvai, kurie yra gana dideli ir netvarkingi“, – sako komandos narys Davidas Berry iš Sasekso universiteto (Jungtinė Karalystė). Jis sako, kad to meto kompiuterių mokslininkai dalijosi programiniais kodais vieni su kitais, o Oksfordo ir Kembridžo universitetuose tuo metu klestėjo panašias temas nagrinėjantys padaliniai. „Pažvelgę į kai kuriuos iš tų archyvų, pamatėme, kad juose yra kodo fragmentų“, – teigia D. Berry.
Kad šis dešimtmečių senumo programinis kodas vėl pradėtų veikti, komandai reikėjo atkurti ir kitokią senovinę programinę įrangą. Originalūs eksperimentai MIT buvo atliekami „IBM 7094“ kompiuteriu, todėl programinė įranga, emuliuojanti tokią mašiną šiuolaikiniame kompiuteryje, buvo pirmasis žingsnis. Tada reikėjo paleisti „MIT CTSS“ – tuo metu universitete naudotą operacinę sistemą. Joje veikė programavimo kalba „MAD-SLIP“, kurią taip pat sukūrė J Weizenbaumas ir kuria buvo parašyta ELIZA – ir galiausiai ELIZOS kodas, veikiantis aukščiausiu programiniu lygiu.
Prie šių pastangų prisidėjo ir tai, kad trūko tam tikrų kodo dalių, kurias tyrėjai turėjo kruopščiai perrašyti – ir palyginti gautą rezultatą su pokalbių pavyzdžiais iš originalaus dokumento bei kitų dokumentų: kad patikrintų, ar jų papildymai yra tikslūs. Šie atkurti elementai galiausiai sudarė apie 4 proc. galutinio kodo.
Tyrėjai teigia, kad tai pirmas kartas, kai nuo XX a. septintojo dešimtmečio buvo paleistas originalus ELIZOS programinis kodas. Šiuo metu jie ieško būdų, kaip leisti visuomenei bendrauti su ELIZA internetu, tačiau jiems reikia įveikti dabartinės sistemos trapumą ir klaidas. Be to, toliau siekiama rasti daugiau informacijos apie ELIZĄ ir J. Weizenbaumą, ir surinkti daugiau detalių apie itin svarbų ir įtakingą dirbtinio intelekto istorijos etapą, kol jis neprarastas visiems laikams.
D. Berry sako, kad nors Weizenbaumas buvo dirbtinio intelekto srities pradininkas, jis nusivylė bejausmiais pokalbių robotais ir susirūpino jų galimu poveikiu visuomenei, todėl jam būtų nepatogu matyti tokį platų LLM naudojimą, kokį turime šiandien.
„Mes natūraliai jaučiame empatiją tokiam artefaktui kaip pokalbių robotas, tačiau, žinoma, pokalbių robotas neturi empatijos ir jausmų, – sako D/ Berry. – Tad ką tai daro su mumis? Tai buvo klausimas, kuris iš tiesų kankino jį iki pat gyvenimo pabaigos“.
Tyrimas paskelbtas „arXiv“.
Parengta pagal „New Scientist“.
