Anot meno žinovo Audriaus Ringailos, riba tarp meno ir ne meno tampa vis plonesnė. Šiuolaikinių menininkų kūriniai dabar dažniau primena nesubrendusios asmenybės isterijas ar narcisizmo artefaktus. Visuomenei kyla natūralus klausimas, kas yra menas, kai bananas, priklijuotas prie sienos, parduodamas už 6 milijonus dolerių, o namų kompiuteris per sekundę gali sugeneruoti daugiau kokybiško turinio, nei žmogus sugebėtų peržiūrėti per visą savo gyvenimą, rašoma pranešime spaudai.
Šie pokyčiai neaplenkia ir muzikos pasaulio. Naujausi duomenys rodo, kad per kelis artimiausius metus generatyviniu būdu sukurta muzika sudarys apie 30 proc. muzikos, transliuojamos „Spotify“, „YouTube“ ir „Apple Music“ platformose. Tai kelia nemažus iššūkius įsitvirtinusiems kūrėjams. Tokie įrankiai kaip „MidJourney“ ir „Sora“ demokratizuoja kino bei reklamos gamybą, leisdami kiekvienam kurti lyg Pablo Picasso ar James Cameron. Tačiau lieka neaišku, kaip bus sprendžiamos kūrinių autorinės teisės ir kokios galėtų būti naujų, dirbtiniu intelektu grįstų būtybių teisės.
Ar dirbtinis intelektas turės pasąmonę? Apie ką sapnuos androidai?
Šiuos klausimus savo naujausiame trumpo metro filme, nagrinėja videomenininkas ir režisierius Rimas Sakalauskas. Jo filmas „Neatliktų darbų kronika“ tyrinėja augmentuotos pasąmonės gelmes. Veiksmas vyksta Mėnulio bazėje, kur įsikūrusi paralelinė žmonių kolonija. Filme stebime vienos dienos kroniką: astronautas valdo ekskavatorių, šauniai pilotuoja kosminį laivą, taiso antenas, smagiai leidžia laisvalaikį pripučiamuose mikrorajonuose, konfliktuoja.
„Kurdamas šį filmą sąmoningai naudojau vaizdo generavimo įrankius. Norėjau palyginti tradicinius darbo metodus su DI technologijomis. Galiu pasakyti, kad tai užtruko ilgiau nei dirbant įprastais metodais. Ypatingai daug laiko sugaišta koreguojant detales, kai kurias turėjau perpiešti ranka. Tačiau galiu nuraminti skeptikus – mašinos dar ilgai nepakeis žmonių kūrybos. Jos gali nebent padidinti našumą, vienam menininkui tampant žmogumi „orkestru“, – sako R. Sakalauskas.
Kompozitorius Darius Žičkus, kurio kūrinys „Lament“ skamba šiame filme, papildo: „Pastaruoju metu sąmoningai krypstu į gyvą muzikos atlikimą studijoje. Naudoju analoginius sintezatorius, kurie turi unikalų skambesį ir puikiai dera su futuristine, sci-fi estetika. „Lament“ buvo įrašytas gyvai, naudojant „Moog“ sintezatorius. Manau, todėl šilti analoginiai garsai, taip plačiai naudojami mokslinės fantastikos filmuose, labai natūraliai susiliejo ir su Rimo vizija.“
Kompozitorių taip pat džiugina vinilinių plokštelių ir kasečių atgimimas, rodantis, kad žmonės pastaruoju metu ieško autentiškumo ir nišinio turinio. „Gyvos muzikos koncertai sulaukia vis didesnio lankytojų dėmesio. Tai – pajamų šaltinis, kurio dirbtinis intelektas nepakeis“, – optimistiškai priduria jis.
DI atėjimas į mūsų kasdienybę kelia ne tik praktinius, bet ir gilius filosofinius klausimus apie gyvenimo prasmę. Šia tema drauge su menininkais diskutuos šiuolaikinės kultūros tyrėjas, kuratorius ir kritikas Jurij Dobriakov, o filmo pristatymo renginį moderuos muzikologė Asta Pakarklytė.
Renginys vyks gruodžio 11 d. Lietuvos dailininkų sąjungoje (Vokiečių g. 4), trečiame aukšte, 18 val. Įėjimas laisvas.
