Greitai tobulėjantis dirbtinis intelektas kelia rimtą grėsmę daugeliui profesijų, didindamas nedarbo riziką ir galimai gilindamas socialinę nelygybę.
Vienas iš galimų sprendimų šiai problemai būtų visuotinės bazinės pajamos – garantuotas minimalus pajamų lygis kiekvienam gyventojui, nepriklausomai nuo to, ar jis dirba.
Ši idėja, pirmą kartą iškelta XVI a. filosofo Tomo Moro, šiandien vėl tampa aktuali, nes ji, regis, ne tik padėtų sumažinti skurdą ir socialinę įtampą, bet ir leistų žmonėms realizuoti savo potencialą, nesijaudinant dėl finansinių sunkumų.
„Jeigu universalios bazinės pajamos būtų įvestos visuotiniu būdu, gerovės valstybė savo tradicinėje formoje nustotų egzistavusi, nes išnyktų jos svarbiausia sudėtinė dalis – valstybinė, o, didele dalimi – ir privačioji socialinė apsauga“, – teigia Mykolo Romerio universiteto (MRU) prof. dr. Arvydas Guogis.
Dr. A. Guogis šių metų liepos mėnesį buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu už reikšmingus mokslinius tyrimus socialinės politikos, socialinės apsaugos, gerovės valstybės, viešojo valdymo ir administravimo srityse. Atlikęs įvairius tyrimus valstybės socialinės politikos ir socialinio teisingumo temomis, profesorius yra pelnęs tarptautinį pripažinimą.
Remdamasis ilgamete patirtimi, dr. A. Guogis teigia, kad įvedus bazines visuotines pajamas nebeliktų tradicinių socialinių išmokų, nebebūtų kreipiamas dėmesys į svarbiausią gerovės valstybės kriterijų dėl socialinės rizikos asmenų – vyresnio amžiaus, neįgalumą patiriančių, sergančių, našlių ar nukentėjusių nuo okupacijų.
Ar visuotinės bazinės pajamos reiškia gerovės valstybės pabaigą?
Profesoriaus teigimu, skiriant pajamas gyventojams pagal vienodą principą, į praeitį nueitų gerovės valstybę aptarnavęs milžiniškas biurokratinis aparatas. Keistųsi ir kitos viešojo bei privataus gyvenimo sritys.
Gerovės valstybė apibūdina įvairias valstybės socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, švietimo, būsto palaikymo ir kultūros politikos srityse, o socialinė apsauga yra metodologinis ir praktinis gerovės valstybės pagrindas.
Tokios valstybės idėja susijusi su socialiniu teisingumu, kuri reiškia, kad valstybė siekia, jog visi jos gyventojai turėtų panašias galimybes, nepaisant to, kokioje šeimoje jie gimė ar kokį darbą dirba. Tai pasiekiama užtikrinant, kad visi turėtų prieigą prie būtiniausių paslaugų, tokių kaip sveikatos priežiūra, švietimas ir socialinė apsauga.
Gerovės valstybė pirmiausia atsižvelgia į socialinės rizikos asmenų užtikrinimą, kad garantuotų jų pragyvenimo lėšas – senjorų, neįgaliųjų ar našlaičių. Įvedus bazines visuotines pajamas nebeliktų atitinkamų valstybės politikos priemonių.
Kaip švietimas turi keistis DI amžiuje?
Profesorius įspėja, kad dirbtinio intelekto plėtra gali dar labiau sustiprinti jau egzistuojančią socialinę nelygybę.
„Besivystant technologijoms, formuosis jau ryškėjanti socialinė atskirtis, kurioje atsidurs tie, kurie turi mažiausiai gebėjimų. Dirbtiniu intelektu pirmiausia pasinaudos daugiausiai technologinių įgūdžių turintys ir aukščiausiomis pajamomis jau disponuojantys gyventojai“, – teigia dr. A. Guogis.
Sparti dirbtinio intelekto plėtra reikalauja kardinalių pokyčių švietimo sistemoje. A. Guogis teigia, kad reikėtų atsisakyti siauro fokusavimo į konkrečias darbo vietas ir grįžti prie platesnio, tarpdisciplininio išsilavinimo.
Tokiu būdu būtų ugdomi kritinis mąstymas, kūrybiškumas, problemų sprendimo įgūdžiai – gebėjimai, kurie leis sėkmingai naviguoti dinamiškame, technologijų formuojamame pasaulyje. Nors tikslieji mokslai išlieka svarbūs, ne mažiau reikšmingas yra ir socialinis-humanitarinis išsilavinimas, kuris padeda suprasti sudėtingus socialinius reiškinius ir priimti informuotus sprendimus. Socialinis-humanitarinis išsilavinimas, kuris turi, regis, vis mažiau aktualumo, vėl atgautų dalies studijuojančių susidomėjimą universitetuose.
Nors dirbtinis intelektas kelia grėsmę daugeliui profesijų, žmogaus intelektas kai kuriose srityse išlieka nepakeičiamas. Kaip teigia dr. A. Guogis, ne visose srityse žmogų gali pakeisti mašina. Pavyzdžiui, socialiniai darbuotojai ir toliau bus reikalingi, kad užmegztų empatišką ryšį su žmonėmis ir padėtų jiems įveikti sudėtingas gyvenimiškas situacijas.
Vis dėlto, nepaisant žmogaus intelekto svarbos, darbo rinka nuolat kinta, todėl ir visuomenė turi nuolat tobulėti. „Vis daugiau profesijų reikalauja skaitmeninių įgūdžių ir gebėjimo dirbti su dirbtiniu intelektu. Todėl svarbu investuoti į nuolatinį mokymosi procesą ir būti pasiruošusiems pokyčiams“, – teigia MRU profesorius.
