Samantha Chan iš Masačusetso technologijos instituto (JAV) ir jos kolegos į tyrimą pakvietė 200 žmonių – 100 vyrų ir 100 moterų – ir parodė tą pačią 24 nuotraukų kolekciją. Po to jie davė jiems atlikti nesusijusią užduotį, kuriai atlikti reikėjo dviejų minučių.
Po to tyrėjai suskirstė dalyvius į keturias lygias grupes ir dar kartą parodė jiems originalias nuotraukas, dirbtinio intelekto redaguotas jų versijas, dirbtinio intelekto sukurtą vaizdo įrašą, padarytą iš originalių nuotraukų, arba dirbtinio intelekto sukurtą vaizdo įrašą, padarytą iš dirbtinio intelekto redaguotų nuotraukų versijų. Dirbtinio intelekto atlikti pakeitimai apėmė žmonių ar objektų pridėjimą ar pašalinimą, žmonių tautybės ar lyties pakeitimą ir oro sąlygų pakeitimą.
Po to visi dalyviai atliko atminties testą su 24 klausimais apie originalias nuotraukas. Maždaug 20 proc. grupės, kuri matė originalius vaizdus du kartus, neteisingai prisiminė detales – o tai rodo, kad žmogaus atmintis gali būti klaidinga.
Tačiau visose trijose kitose grupėse klaidingų prisiminimų skaičius buvo dar didesnis, o prasčiausi rezultatai buvo grupėje, kuri matė dirbtinio intelekto sukurtą vaizdo įrašą su dirbtinio intelekto redaguotomis nuotraukomis. Šių dalyvių klaidingų prisiminimų rodiklis siekė apie 40 proc.
„Apple“, „Google“ ir „Samsung“ išmaniuosiuose telefonuose dabar yra dirbtinio intelekto įrankių nuotraukoms redaguoti, leidžiančių vartotojams pašalinti nepageidaujamus žmones ar objektus, arba net sujungti kelių nuotraukų elementus į vieną, o generatyviniai dirbtinio intelekto modeliai – tokie kaip „OpenAI Sora“, vis dažniau sugeba statiškus vaizdus animuoti į tikroviškus vaizdo įrašus.
S. Chan sako, kad galiausiai žmonės patys pasirenka, ar redaguoti savo nuotraukas ir vaizdo įrašus -tačiau jos nuomone, svarbu yra, kad ši galimybė išliktų ir kad žmonės žinotų, kokių pasekmių jie gali patirti, jei pasirinks redagavimą.
„Ateityje tai gali būti automatizuota, – sako ji. – Manau, kad blogiausia dalis, kurią turime žinoti arba dėl kurios turime susirūpinti, yra ta, kai vartotojas apie tai nežino. Mes tikrai turime būti sąmoningi ir bendradarbiauti su šiomis bendrovėmis – arba turėti būdą, kaip sušvelninti šį poveikį. Galbūt turėti tam tikrą struktūrą, kurioje vartotojai vis dar galėtų kontroliuoti ir sakyti: „Noriu prisiminti tai, kaip buvo“ – arba bent jau turėti žymą, kurioje būtų parašyta: „Tai buvo suklastota nuotrauka, tai buvo pakeista nuotrauka, tai nebuvo tikra nuotrauka“.“
Philipas Beamanas, dirbantis Readingo universitete (JK), teigia, kad klaidingi prisiminimai gali būti įskiepijami tiek asmeniniu lygmeniu – kai redaguojami nuotraukų albumai – tiek platesniu lygmeniu, kai nuotraukos skelbiamos klasikinėje ar socialinėje žiniasklaidoje. Tačiau visais atvejais yra riba, iki kurios galima iškraipyti prisiminimus, kol žmonės jais suabejos.
„Psichologiniu požiūriu čia nėra visiškai nieko naujo, – sako mokslininkas. – Tai, kad galima implantuoti klaidingus prisiminimus naudojant redaguotus vaizdus, nestebina. Dabartiniais laikais, kurie, mano manymu, yra unikalūs, tai dar labiau paaštrina tai, kad dirbtiniu intelektu galima padaryti greitai ir lengvai. Tai gali padaryti bet kas.“
Tyrimas paskelbtas „arXiv“.
Parengta pagal „New Scientist“.
