V.Lunevičius nesustodamas gali vardyti daugybę „FiDi“ privalumų.
Kuo ši diena svarbi fizikams, Vilniui, o gal net pasauliui.
Tiesa, 1969 metų kovo 29 dieną, kai buvo surengta pirmoji Fizikų diena, nedaug kas tikėjo, kad žodžiai „Įsimink tą datą“ taps tokie reikšmingi.
Kasmet pirmąjį balandžio šeštadienį (šįmet – balandžio 7-ąją) švenčiama „FiDi“ jau seniai pavirto Vilniaus kultūros dalimi. Kodėl taip nutiko? Juk visi fakultetai švenčia savas šventes, tačiau joms toli iki „FiDi“.
54 metų V.Lunevičius surimtėja: „Sritis, kurioje fizikai dirba, gamtos filosofija yra labai organiška. Ir mes iki šiol jaučiamės esą gamtos ir visuomenės dalis, kviečiame visus kartu švęsti pavasario šventę.“
– „FiDi“ per penkiasdešimt metų nedaug pasikeitė. Gal ją kaip sustabarėjusią sovietinę šventę laikas išbraukti iš kalendoriaus ar jūs vis dar tikitės išplaukti į tarptautinius vandenis? – paklausė V.Lunevičiaus „Sostinė“.
– Ji jau išplaukė į tarptautinius vandenis. Europos fizikų draugija įsteigė tai šventei specialų apdovanojimą.
„FiDi“ būtina išsaugoti ir dėl kitų sumetimų.
Štai mūsų nedidelėje Lietuvoje, kurioje nebeliko nė trijų milijonų gyventojų, labai stiprus krepšinis. Lietuvoje labai daug fizikų. Galėtume fizikų parengti dar daugiau.
Išsimokslinę fizikai dirba fizikos srityje arba ne. Tada jie fizikos dėsnius pritaiko versle. Štai baldų gamybos srityje sėkmingai sukasi Petras Narbutas. Arba Sigitas Stasevičius, su kolegomis fizikais Šiaurės miestelyje nupirkęs seną gamyklą, jos kelis kartus neperpardavė, įkūrė „Ogmios miestą“.
Jeigu nebūtų „FiDi“, fizikos studijos taptų nuobodžios, penkerius metus tarp paskaitų ir baro studentui nebeliktų ko įterpti.
Tad be „FiDi“ Lietuvoje būtų parengiama mažiau fizikų, dėl to smarkiai nukentėtų šalies ekonomika.
Yra dar vienas stebuklas. Lietuviai karatė varžybose užima labai daug aukštų vietų, su lenkais kovoja kaip su lygiais, nors tų yra keturiasdešimt milijonų. Palyginę gyventojų skaičių mes turėtume būti šios sporto šakos autsaideriai.
Paaiškinimų galime surasti visokių, bet mes, fizikai, į save žvelgiame iš esmės. Greičiausiai mumyse nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų išlikęs kario genas.
Kodėl Lietuvoje daug savižudžių? Fizikai turi atsakymą ir į šį opų klausimą. Ne todėl žmonės prieš save pakelia ranką, kad gyvenimas blogas ir esame pesimistai, – nebėra didelių žygių.
Kovotojo geną išsaugoję fizikai nepamiršta žygio dvasios ir kasmet žygiuoja į „FiDi“.
– Bet po tų žygių kovotojams fizikams sovietmečiu kartais tekdavo žygiuoti pas saugumiečius aiškintis.
– Per aštuntąją „FiDi“ buvo toks nuotykis, kai buvo sugalvota nešti karstą. Dažai buvo deficitas. Sumaišius kelias dėžes išėjo beveik raudona spalva.
Raudonuose karstuose laidodavo politinius veikėjus, tad po raudono karsto nešimo teko malšinti skandalą.
Per penkioliktąją „FiDi“ taip pat būta triukšmo.
Prie Fizikos fakulteto Saulėtekyje gulėjo didžiulis akmuo. Ant jo buvo nupieštas sovietinis kokybės ženklas. Kitoje akmens pusėje kažkas užrašė: „Tunguskos meteoritas“.
Rašytojas buvo apdovanotas nuostabiu humoro jausmu. Kaip galima ant meteorito, dangaus kūno, piešti sovietinį kokybės ženklą?
Tai pasityčiojimas, reiškęs, kad tas ženklas buvo kepamas ant bet ko. Šiuolaikiniu žargonu, puikus „patrolinimas“.
Kliūdavo fizikams ir už tuo metu draudžiamus azartinius lošimus, lažybas ar tarakonų lenktynes. Jas KGB agentai net slapta filmavo. Nesvarbu, kad visa tai buvo tik juokai.
– Prieš „FiDi“ vyksta „Juzikas“ – humoristinės fizikos simpoziumas, kurio sumanytojas esate jūs. Fizikai skaito kvazimokslinius komiškus pranešimus fizikos tema, ir ne tik. Gal bent per „Juziką“ nustosite juokauti, nes eiliniam piliečiui ir komiški, ir rimti fizikų pranešimai atrodo vienodai nesuprantami ir juokingi?
– Taip, esu vienas „FiDi“ veteranų, kurie vadinami fideranais. Teko bendrauti su įvairiomis „FiDi“ kartomis, pastebėjau, kad šis renginys prisitaiko prie visko, kas yra natūralu ir sveika.
Taip, fiziko niekas neverčia veltui rengti „FiDi“. Štai fizikas Kęstutis Plankas parašė eilėraštį P.Narbutui „Eina sekretorius“: „Eina sekretorius, žengia per gimtinę, pasitempęs, orus, kojos jo ištinę. Nors laukuos gimtinės purvo iki kelių, šviečia ant krūtinės nušveistas ženklelis.“
Tapęs verslininku P.Narbutas studentams fizikams pasiūlydavo įvairių prizų, kad jie nerengtų „FiDi“.
Bet juk jiems daugiau nebuvo kur mokytis organizuoti. Patiems galvoti, rengti, ne komjaunimo sekretoriui paliepus.
Taip buvo anksčiau. O kaip dabar rengti šventę, kai pramogų pakanka? Pasirodo, „FiDi“ dabar dar smagesnė nei ankstesniais laikais.
Studentams fizikams atiduotas didžiulis rūsys, kuriame prieš kiekvieną šventę patys gamina vėliavas. Jie nespaudžia skaitmeniniu būdu, o patys karpo įkaitintomis žirklėmis, klijuoja trafaretus.
Rūsyje gamina ir atrakcionus, nors tų atrakcionų kiekviename parke pilna.
Bet žmonės du ar tris mėnesius įnirtingai dirba, kad vienam pusdieniui surengtų „FiDi“.
Su kolegomis fizikais sutariame – per „FiDi“ mes įgijome antrąjį išsilavinimą.
Taip pat reikėtų rengti ne tik filologes, bet ir verslininkes, ne tik chemikus, bet ir programavimo inžinierius.
„Juziką“ buvau sumanęs kaip vienkartinį renginį, bet jis gyvuoja jau tris dešimtmečius. Ir „Juzikas“ deklaruoja tai, ką turi įsisąmoninti kiekvienas fizikas. Žmogus, kuris neturi humanitarinio prado, polinkio į viską žiūrėti ne tik per formules, negali būti geru fiziku.
Juk Albertas Einsteinas pasakė – bet kokia teorija, kurios negalime paaiškinti paprastais žodžiais, kad suprastų kavinės padavėjas, nieko verta.
Beje, 1988-ųjų „Juziko“ plakate taip pat neišvengta politikos. Yra jame ir J.Stalino portretas, ir partinį susirinkimą primenančios pelės.
Daug dar ko ten galima atrasti, ko jaunesnės kartos žmonės gal nelabai ir supranta.
– Nors aukštinate „FiDi“, dalis fizikų sumanymų prieš renginį ar per jį žlunga.
– Tiesa, kad tai, ką mato žiūrovai, yra nedidelė dalis to, ką fizikai buvo sumanę. Juk tai eksperimentai, inovacijos, studentų rengiami dalykai.
– Tarp tų nuolat sudūžtančių dalykų turbūt reikėtų įrašyti ir vis užgęstantį variklį sovietinio automobilio UAZ, ant kurio būna vežamas Dinas Zauras?
– Taip, bet šiemet vienas fizikas gavo iš rėmėjų pinigų atsarginėms detalėms – atliktas kapitalinis UAZ variklio remontas. Tad yra tikimybė, kad Dinas Zauras iki Filologijos fakulteto nuvažiuos be incidentų.
– Kaip šventėje atsirado Dinas Zauras?
– Šiuo metu memorialiniam muziejui Maišiagaloje (Vilniaus r.) rengiu ekspoziciją. Skaitydamas pateiktą medžiagą dviejose Lenkijoje išleistose knygose radau Vilniaus bazilisko atvaizdą – būtybės, gimusios susikergus gaidžiui ir driežui.
Jos buveinė buvo požemiai ant Bokšto kalvos, kažkur prie Subačiaus vartų, o rydavo pabaisa jaunas nekaltas mergeles.
Medinis baziliskas buvo tampomas per Kaziuko mugę. O Kaziukas, kaip ir „FiDi“, vyksta pavasarį.
Dinas Zauras šventinėse eitynėse pasirodė 1978-aisiais, Vilniaus universiteto 400-mečio išvakarėse.
Tai bazilisko ir Kaziuko mugės pabaisos lydinys.
Nors dinozaurų dabar netrūksta, pilna jų parkų, Dinas Zauras išlieka patrauklus. Mat Dinas Zauras rankų darbo, jo žvynai būna vis kitokie.
Žinoma, palyginti su šiuolaikinėmis nanotechnologijomis, Dinas Zauras yra bukas kaip stalas. Bet tuo ir žavus. Jis juk pagamintas rankomis.
– Grįžkime prie aktualijų. Ar nesibaiminate, kad Dino Zauro atvykimas pas filologes šiais laikais gali būti prilygintas priekabiavimui?
– Tarp fizikų yra fizikių, o tarp filologių, nors nedaug, – filologų. Tačiau visą laiką pabrėžiama: fizikai ir filologės. Tad iš tiesų gali kilti klausimas: ar Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nepareikalaus to ištaisyti?
Kartu reikėtų priminti, kad Lietuvoje galioja ne tik Baudžiamasis, bet ir Civilinis kodeksas, o jame įrašytas protingumo kriterijus.
Fizikai tikisi, kad sveikas protas nugalės, kad nereikės kurti pasakos apie Egliną, žalčių karalių.
Be to, praeičiai taikyti dabartinių įstatymų negalima. „FiDi“ yra tradicija.
Kaip cepelinai, kurių dar turbūt niekam nešovė į galvą pavadinti cepelinėmis.
Taip pat reikėtų paminėti – Dinas Zauras (o ne Dinė Zaurė), kuriam aukojama filologė, kad ateitų pavasaris, atkeliavęs iš bazilisko laikų.
Jeigu kas nors turi pastabų „FiDi“ tradicijoms, mes juos siunčiame daug metų atgal. Ten reikėtų ieškoti, kodėl sukergus gaidį ir driežą išsirito baziliskas, o ne baziliskė.
