VDU Istorijos katedros docentas dr. V. Almonaitis savo naujausius tyrinėjimus paskelbė tarpdisciplininiame Lenkijos mokslo žurnale „Acta Baltico-Slavica“. Tyrėjo pastangomis per pastaruosius keletą metų buvo atskleistos žinios apie Kaune XIV amžiuje iškilusią priešo – kryžiuočių – pastatytą Marienverderio pilį, kurioje išpuolius prieš Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę Vokiečių ordinas vykdė turėdamas netikėtą sąjungininką – Vytautą.
Tuomet dar tik būsimas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas pas kryžiuočius perėjo po to, kai jo tėvą Kęstutį nužudė Jogailos šalininkai – ir kartu su vokiečiais ėmė rengti karo žygius į Rytų Lietuvą. Marienverderiu pavadinta kryžiuočių pilis Kaune buvo pastatyta 1384 m.
„Pasisekė išsiaiškinti įdomių detalių – pavyzdžiui, kaip atrodė Neries žiočių saloje stovėjusi kryžiuočių tvirtovė. Ją sudarė aukštutinė, žemutinė pilys bei papilys, buvo ir vidinis uostelis. Be to, kitos prie Nemuno stovėjusios kryžiuočių pilys buvo medinės, o dalis šios tvirtovės sienų buvo sumūrytos iš plytų ir akmenų. Tikėtina, kad Marienverderio mūrų likučiai po sąnašų sluoksniu iki šiol glūdi kažkur Nemuno ir Neries santakos trikampyje“, – pasakoja doc. dr. V. Almonaitis, pilies istoriją atskleidęs po intensyvaus XIV-XV amžiaus šaltinių tyrinėjimo.
Marienverderio pilies statyba buvo ypatingos svarbos kryžiuočiams – ją prižiūrėjo ir pats didysis magistras Konradas Ciolneris fon Rotenšteinas, kuris šiuo pasiekimu gyrėsi ir laiške popiežiui. Vienu metu pilyje buvo susirinkusi beveik visa ordino vadovybė. Kronikininkų teigimu, pilies sienų aukštis siekė net 17 metrų, o jų storis viršuje – 3 metrus. Tikėtina, kad pilies įgula buvo nemaža: apie 40 brolių (tikrųjų Ordino narių), iš viso apie tris ar keturis šimtus karių.
Kryžiuočių pilis Kaune – tarp dviejų svarbių vandens kelių
„Šios pilies istorijos ištyrimas – naujas puslapis Kauno istorijoje. Iki šiol Marienverderio užėmimas kiek plačiau aprašytas buvo tik Jurgio Okso 1995 m. knygelėje „Kaunas karo su kryžiuočiais epochoje“, o dabar žinių apie pilies pastatymo ir užėmimo aplinkybes pateikta dešimteriopai daugiau. Rašydami Kauno istoriją, tyrinėtojai dabar jau galės išryškinti 1384-ųjų datą kaip vieną iš kelių svarbiausių XIV a. įvykių grandinėje“, – paaiškina istorikas.
Jo teigimu, Nemuno ir Neries santaka, kurioje iškilo ši pilis, buvo itin svarbi strategiškai, nes čia kryžiavosi du svarbūs vandens keliai – tad pastatę pilį kryžiuočiai visiškai kontroliavo kelią Nemunu nuo žiočių iki Neries. Jie galėjo iki Kauno atplaukti laivais, o iš čia įkurtos bazės toliau pulti centrinę ir rytinę Lietuvą.
Vėliau kryžiuočius palikęs ir grįžęs Lietuvos pusėn, Vytautas planavo pilį užimti slapta – tačiau kryžiuočiai perprato klastą ir suspėjo pasiruošti gynybai. Vis dėlto, per maždaug pusantro mėnesio apgultį, lietuviams pavyko įveikti vokiečius ir užimti Marienverderį.
„Lietuva puolimui sutelkė itin dideles pajėgas – joms vadovavo kunigaikščiai Jogaila, Vytautas ir Skirgaila. Lietuvos kariuomenė 1384-aisiais jau sėkmingai naudojo paraku šaunamuosius ginklus. Lietuvių artileristai paties Ordino maršalo Konrado fon Valenrodo akivaizdoje pataikė į pilies komtūrą Heinrichą fon Kleną, kuris žuvo – jam buvo nutraukta galva“, – pasakoja doc. dr. V. Almonaitis.
Kariuomenė buvo gerai pasirengusi tiek techniškai, tiek taktiškai – užuot beatodairiškai puolus, pilis buvo laikoma apgulta ir nuolat trupinami jos mūrai. Užėmę pilį, lietuviai į nelaisvę paėmė apie 150 Ordino narių, maždaug 30 iš jų galėjo būti broliai – tikrieji Ordino nariai.
Apgulties atomazgoje – kirsdinimai ir pilies gaisras
„Po užėmimo, kai kurie kilmingieji buvo nukirsdinti, kiti turėjo būti išpirkti arba išmainyti. Vienas iš jų, Henrikas Švelbornas, nepasidavė, slėpėsi bokšte, tačiau buvo surastas ir iš jo išmestas. Kaip rašo kronikininkas Vygandas Marburgietis, krisdamas vokietis užmušė vieną lietuvį bajorą, o pats per stebuklą liko gyvas. Torūnės analuose rašoma, jog lietuvių pergalę kiek apkartino gaisras pilyje – kariams su deglais nusileidus į rūsį, užsidegė ten buvusi parako statinė, nemažai lietuvių žuvo“, – permainingą apgulties atomazgą pristato istorikas.
Kryžiuočių pilies užėmimas turėjo didelę reikšmę visai Europai – čia buvo sustabdytas daugiau nei šimtmetį besitęsęs Vokiečių ordino veržimasis į rytus, prasidėjęs dar 1231 m. Torūnėje. Prūsiją, Nadruvą ir Skalvą (dabar – Kaliningrado sritis) kryžiuočiai užvaldė per 53 metus, pasistūmėdami po keliolika kilometrų per metus.
Lietuvoje žygis sulėtėjo – 1283-aisiais priėję Lietuvą, vokiečiai Nemuno pakrantėmis slinko jau tik po 1 kilometrą per metus. Vis dėlto, judėjimas rytų kryptimi buvo stabilus – Marienverderis buvo toliausiai į rytus nutolusi jų pilis. Tačiau būtent čia jie ir buvo sustabdyti ir neteko strateginės vietos, kuria buvo galima naudotis kaip atrama tolesniems Lietuvos puolimams.
Lemtinga pergalė – nepelnytai užmiršta
„Sunku ir įsivaizduoti, kaip būtų plėtojęsi įvykiai, jei ne Marienverderio užėmimas. Vilniaus pilys ir taip vos atlaikė galingą Ordino puolimą 1390 m. Jei kryžiuočiai būtų turėję Marienverderį, jų puolimai būtų buvę dar pavojingesni. Tačiau užimdama šią pilį Lietuvos kariuomenė smogė Ordinui itin stiprų atsakomąjį smūgį. Buvo prarastos milžiniškos kryžiuočių ir jų rėmėjų investicijos, Ordinas neteko daug brolių ir eilinių karių, amunicijos, kitų resursų“, – strateginę įvykio reikšmę akcentuoja doc. dr. V. Almonaitis.
Vis dėlto, istorikas pripažįsta, kad esminis lūžis įvyko tik 1410 metais Žalgirio mūšyje, kai LDK ir Lenkijos pajėgos sutriuškino Ordiną. Tačiau tai nei kiek nesumenkina Marienverderio užėmimo – doc. V. Almonaičio teigimu, tai turbūt didžiausia Lietuvos kariuomenės pergalė, pasiekta Kauno teritorijoje.
„Be to, lietuviams Marienverderio užėmimas buvo savotiškas „revanšas“ už pralaimėjimą ginant Kauno pilį 1362-aisiais. Sėkmė leido atgauti pasitikėjimą, skatino suvokimą, kad užbaigus tarpusavio kovas, susivienijus Lietuva gali įveikti Vokiečių ordiną. Tai ir įvyko 1410-aisiais“, – apibendrina VDU docentas.
Yra ir daugiau nepelnytai pamirštų karinių batalijų, vykusių dabartinio Kauno teritorijoje – pavyzdžiui, 1382 metais kryžiuočiai puolė Eigulių pilį, stovėjusią ant Eigulių piliakalnio, kuris tebedunkso Neries pakrantėje, prie Jonavos gatvės. Gindamasi čia žuvo beveik visa įgula – 40 karių, tik du kilmingus asmenis vokiečiai paėmė į nelaisvę.
„Šis įvykis primirštas, „iškritęs“ iš kauniečių atminties. Pats Eigulių piliakalnis apleistas, neparuoštas lankymui, nors savo kultūrine verte nenusileidžia, pavyzdžiui, Seredžiaus piliakalniui, kuris yra virtęs itin dažnai lankoma vieta. Beje, šimtus gyvybių kainavusi Marienverderio pergalė taip pat iki šiol deramai neįamžinta. Tikiuosi, kad mano moksliniai darbai padės kauniečiais susigrąžinti šiek tiek daugiau istorinės atminties“, – viliasi mokslininkas.
