Pirmieji rasti į barzdos skutimo reikmenį panašūs įrankiai priklausė šumerams ir egiptiečiams. Jie naudojo aštrias titnago nuolaužas. Vėliau vyrai įgudo darbuotis įvairiomis kriauklėmis, aštresniu kaulu, akmeniniu, obsidiano ar geležiniu, vėliau ir plieno peiliu. Tai vis buvo pavojingi įrankiai, kuriais buvo galima ne tik įsipjauti, bet ir pasipjauti.
Ypač tuo pagarsėjo Anglijoje, Šefilde, XVIII a. sukurtas aštrus atlenkiamas skustuvas, kai kur taip ir pramintas – „Perpjauk gerklę“. Tai skatino sugalvoti ką nors tobulesnio.
Amerikietis Kingas Campas Gillette’as (1855–1932) XIX a. pabaigoje pasiūlė plonytį skutimosi peiliuką. 1901-aisiais užpatentavo tokį vienkartinį dviašmenį peiliuką, įdedamą į T formos laikiklį – dvi lygiagrečias plokšteles su kotu. Pirmuosius skutimosi įtaisus K. C. Gillette’as pagamino 1903-iaisiais, bet tais metais pavyko parduoti tik 51 skustuvą ir 168 peiliukus. Kitais metais vartotojai jau nupirko 90 tūkst. 884 skustuvus ir 123 tūkst. 648 peiliukus.
1915-aisiais buvo parduota beveik pusė milijono skustuvų ir 70 mln. peiliukų. Kai 1918 m. JAV įsitraukė į Pirmąjį pasaulinį karą, jų kariuomenė visiems kariams pripirko skustuvų ir peiliukų. Į kariuomenę pašaukti asmenys turėjo nusiskusti, kad barzda netrukdytų užsidėti dujokaukės ir joje neprisiveistų utėlių.
Kartu su amerikiečių kareiviais į Europą atkeliavo ir keičiami skutimosi peiliukai.
Elektrinės barzdaskutės prototipas buvo sukurtas 1910-aisiais. Šio mechanizmo autorius Willis Shockey sumontavo besisukančius peiliukus – tai atrodė bauginamai. Pirmąją tinkamą praktiškai naudoti elektrinę barzdaskutę 1928 m. sukūrė JAV atsargos pulkininkas Jacobas Schickas (1877–1937). Tokios sausai skutančios mašinėlės idėja jam kilo per karą sėdint apkasuose – ten buvo nepatogu naudotis „Gillette“ peiliukais, nes reikėjo vandens ir muilo. Tiesa, pirmoji mašinėlė buvo pernelyg sunki – daug svėrė joje įmontuotas variklis, tad teko ją tobulinti. 1931-aisiais W. Schickas pardavė pirmąją elektrinę barzdaskutę, o 1937-aisiais – jau 1,5 milijono.
1939-aisiais olandų bendrovė „Philips“ pristatė pirmąją pasaulyje dviejų galvučių elektrinę mašinėlę „Philishave“ (šis prekės ženklas naudotas iki 2006-ųjų), vėliau sukurta ir trijų galvučių barzdaskutė. Kalbama, kad vienas bendrovės įkūrėjų, net ir įkalintas nacių koncentracijos stovykloje, nesiliovė mąstyti, kaip patobulinti elektrines barzdaskutes, ir vis bandė modelį ant savęs. „Philips“ išaugo į elektrinių mašinėlių gigantą ir XX a. devintajame dešimtmetyje perėmė šį verslą iš bendrovės „Schick“.
1956-aisiais Didžiosios Britanijos bendrovė „Wilkinson Sword“ pristatė daugkartinius nerūdijančiojo plieno peiliukus. Konkurentams neliko nieko kita kaip tik naujovę priimti. Kurį laiką taip ir buvo, kol buvo apsižiūrėta, kad mažėja bendrovių pelnas – pirkėjai pradėjo rečiau lankytis. Juos susigrąžinti padėjo 1975 m. bendrovės BIC pasiūlyta naujovė – patogus ir itin higieniškas vienkartinis skustuvas. Po metų analogišką gaminį į rinką išleido ir „Gillette“.
Ir šlapio, ir sauso skutimosi priemonės vis tobulėjo, bet nė viena neužleido viena kitai savo pozicijų. Ir vienas, ir kitas būdas turi savo privalumų. Peiliukai plaukus nuskuta arčiau odos, jiems nereikia elektros energijos, be to, jie labiau tinka alergiškai odai. Elektrinės barzdaskutės patogesnės kelionėse, jos saugesnės, skutantis nereikia vandens. Teigiama, kad maždaug pusė vyrų skusdamiesi naudojasi peiliukais, kita pusė – elektrinėmis mašinėlėmis.
Lietuvoje pirmieji skustuvai su keičiamais peiliukais pasirodė po Pirmojo pasaulinio karo. Tarpukariu įprastas dalykas buvo visame pasaulyje garsios vokiečių Zolingeno plieno bendrovės skustuvai. Nepaprastai aštrūs jų ašmenys perkirsdavo krintantį plauką. Tokiais skusti barzdą reikėjo nemenko įgudimo.
Trakų istorijos muziejuje saugomas XX a. trečiajame–ketvirtajame dešimtmetyje šioje bendrovėje pagamintas skustuvas, kurio ašmenis puošia dirbtuvių simbolis – žingsniuojantis liūtas, laikantis herbinį skydą, o ant baltų kaulinių kriaunų – Lietuvos trispalvė ir Jono Basanavičiaus portretas. Pirmąsias elektrines barzdaskutes turtingesni vartotojai jau galėjo įsigyti prieš Antrąjį pasaulinį karą.
