O pradžia buvo tokia. 1860 m. Danieliui Hessui iš Ajovos valstijos buvo išduotas patentas įrenginio, pavadinto „kilimų šlavėju“ (carpet sweeper). Bet įrenginys, kurį sudarė besisukantis šepetys ir sudėtinga dumplių sistema, kiek žinoma, liko tik „ant popieriaus“.
Tikruoju dulkių siurblio pirmtaku galima laikyti 1869 m. Iveso W. McGaffey’aus Čikagoje sukonstruotą „Whirlwind“. Įrenginys su viršutinėje dalyje įtaisyta ventiliatorių sukančia rankena buvo gana lengvas, bet labai nepatogus: vienu metu reikėjo jį stumdyti po grindis ir sukti rankeną.
1901 m. britų inžinierius Hubertas Cecilis Boothas (1871–1955) viename Londono teatrų pamatė įrenginį, suspausto oro srautu nupučiantį ant daiktų nusėdusias dulkes. Jam kilo mintis, kad naudingiau būtų dulkes susiurbti – tada jos po akimirkos vėl nenusėstų aplinkui. Ir susiurbti ne tik nuo paviršiaus, bet ir iš giliau.
Įdėją H. C. Boothas pabandė įgyvendinti tuoj pat: ant minkštos kėdės uždėjo nosinaitę, priglaudė prie jos lūpas ir stipriai įtraukė oro. H. C. Boothas vos neužduso, bet eksperimento rezultatai jį įtikino.
Taip H. C. Boothas išrado pirmąjį dulkių siurblį. Iš pradžių jis buvo varomas mašinine alyva, o vėliau – elektros varikliu.
Elektra tuomet buvo tik nedaugelyje namų, pats aparatas sudėtingas ir brangus. Todėl H. C. Bootho 1902 m. įkurta bendrovė „Vacuum Cleaner Company“ siurblių nepardavinėjo, o siurbė dulkes to pageidaujančių klientų namuose. Arklių tempiamame vežime sumontuotas galingas siurblys likdavo gatvėje, o į kliento namą per langą buvo įkišamas lankstus per 200 m ilgio vamzdis.
Didelės sėkmės bendrovė sulaukė, kai 1902 m. buvo rengiamasi Anglijos karaliaus Eduardo VII karūnavimui. Paskutinę akimirką paaiškėjo, kad kilimai po sostais Vestminsterio abatijoje atrodo labai prastai, o laiko juos išnešti lauk ir išvalyti neliko. Siurbliu karalius liko sužavėtas.
Backingamo rūmuose surengtas parodomasis dulkių siurbimas, o bendrovė sulaužė savo verslo taisyklę ir pardavė du siurblius: vieną rūmams, antrą – Vindzoro piliai. Po to dulkių siurbliu susidomėjo anglų aukštuomenė – tapo madingi vakarėliai, kurių metu svečiai stebėjo „Vacuum Cleaner Company“ komandą, siurbiančią dulkes iš kilimų ir apmušalų.
Nešiojamą buitinį prietaisą, primenantį šiuolaikinį dulkių siurblį, 1907 m. sukonstravo amerikietis Jamesas Murrey’us Spangleris, vienos didelės New Berlino (Ohajo valstija) miesto parduotuvės sargas. Prietaisą sudarė ventiliatorius, šluotkotis ir senas pagalvės užvalkalas.
Nepaisant primityvios išvaizdos, konstrukcija sudomino vietinį verslininką Williamą H. Hooverį, kuris nupirko teises į naująjį išradimą ir pradėjo gaminti palyginti pigius, apie 70 dolerių kainuojančius dulkių siurblius. Jau po trejų metų jis atidarė antrą tokį fabriką.
Mechanizmo išradėją visi užmiršo, o W. H. Hooveris įsiamžino ilgam: „hooveriais“ pradėti vadinti bet kurio gamintojo dulkių siurbliai, o veiksmažodis „hoover“ anglų kalboje vartojamas pačiam siurbimo veiksmui nusakyti. Po Antrojo pasaulinio karo dulkių siurblys tapo kiekvienuose namuose būtinu buities prietaisu.
Lietuvoje dulkių siurbliai paplito tik XX a. šeštajame dešimtmetyje. Vilniaus elektrinio suvirinimo įrengimų gamykloje nuo 1955 m. gaminta „Neris“, nuo 1963 m. – išskirtinio dizaino „Saturnas“, vėliau „Audra“, „Audra-pufas“, „Audra M“.
1994 m. gamyklą pertvarkius į „Velgos“ bendrovę pradėta gaminti to paties pavadinimo dulkių siurblius. Nuo 1998 m. gamintas ir vandens filtrą turintis „Velga-aqua“. Deja, lietuviški dulkių siurbliai neatlaikė užsienio „brolių“ konkurencijos, nors, kaip teigiama, nuo pastarųjų skyrėsi tik kaina – buvo gerokai pigesni. Nuo 2001 m. dulkių siurbliai Lietuvoje nebegaminami.
