1892 m. škotų chemikas ir fizikas seras Jamesas Dewaras (1842–1923) sukonstravo indą suskystintoms dujoms laikyti. Tai buvo stiklinė kolba su dvigubomis sidabruotomis sienelėmis, tarp kurių nebuvo oro – sudarytas vakuumas. Tokio indo viduje temperatūra beveik nekinta, nes dėl vakuumo šiluma beveik nepatenka į aplinką.
Iš pradžių šis indas, pavadintas Dewaro indu, buvo naudojamas tik laboratorijose – seras Jamesas nepagalvojo apie jo pritaikymą buityje. Tačiau labai greitai buvęs J.Dewaro mokinys berlynietis Reinholdas Burgeris (1866–1954) įžvelgė dideles komercines šio įtaiso galimybes. Stiklinis Dewaro indas buvo aprūpintas kompaktišku metaliniu korpusu, hermetišku kamščiu ir puodelio vaidmenį atliekančiu dangteliu. Dabar jis jau galėjo būti naudojamas buityje – karštiems ar šaltiems skysčiams laikyti.
1904 m. Vokietijoje buvo įsteigta kompanija „Thermos GmbH“, kuri užpatentavo išradimą ir pradėjo gaminti, kaip tuo metu vadinta, vakuumines kolbas. Toks pavadinimas buvo nepakankamai skambus, todėl R. Burgeris paskelbė naujo pavadinimo konkursą. Laimėjo vienas Miuncheno gyventojas, pasiūlęs gaminį vadinti „Thermos“ – nuo graikiško žodžio therme – karštas.
1907 m. „Thermos GmbH“ pardavė „Thermos“ ženklo teises trims kompanijoms: amerikiečių „American Thermos Bottle Company“, britų „Thermos Limited“ ir kanadiečių „Canadian Thermos Bottle Co“. Jos naująją prekę išpopuliarino akimirksniu, o žodis „termosas“ daugelyje šalių tapo bendrinis.
J.Dewarui jo išradimas turtų neatnešė – teismo procesą dėl teisių į išradimą jis pralaimėjo. „Thermos“ kompanija gyvuoja iki šiol ir vis dar gamina itin kokybiškus termosus. Jos devizas – „Saugome šilumą. Nuo 1904 metų“.
1923 m. į gamybą paleistas „Jumbo Jug“ – didelis termosas, skirtas maistui laikyti. 1928-aisiais termoso vidų pradėta gaminti iš itin kokybiško „Pyrex“ stiklo. Antrojo pasaulinio karo metais termosas tapo privalomu Didžiosios Britanijos karių ekipuotės elementu. Po karo jo prireikė atominės energijos laboratorijose. Dabar termosų vidinis indas vis dažniau gaminamas ne iš stiklo, o iš nerūdijančiojo plieno. Tokių termosų termoizoliacinės savybės prastesnės, bet jie tvirtesni ir praktiškesni.
Lietuvoje termosų daugiau atsirado XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje, bet sovietinės gamybos termosai, kaip ir kitos prekės, patrauklia išvaizda nepasižymėjo. Vyresnės kartos žmonės dar puikiai atsimena deficitinius ryškių spalvų kiniškus termosus – itin populiarią vestuvių dovaną jaunavedžiams.
