1891 m. Whitcombas L.Judsonas sukonstravo gana keistą įtaisą iš dviejų grandinėlių su kabliukais, kuriuos užsegdavo metalinė sąvaržėlė-liežuvėlis.
Bet, kaip ir dauguma užkietėjusių išradėjų, W.L.Judsonas nesugebėjo organizuoti savo kūrinio gamybos ir pardavimo. Mat užtrauktukas buvo gana griozdiškas ir sunkus, o dar ir brangus. Negana to, įmantri jo naudojimo instrukcija buvo surašyta net dviejuose lapuose – ją pamačius dingdavo bet koks noras išbandyti naujovę.
W.L.Judsonas bandė reklamuoti savo kūrinį parodoje, surengtoje 1892 m. Amerikos 400 metų atradimo jubiliejui. Deja, tik 20 parodos lankytojų susigundė nusipirkti stebuklingąjį užsegimą.
Nepaisydamas to, W.L.Judsonas 1893 m. išradimą užpatentavo ir netgi įsteigė užtrauktukus gaminančią bendrovę „Universal Fastner Company“. Tačiau jos gaminama produkcija rūdijo, dažnokai strigdavo ir nepasižymėjo patrauklia išvaizda. Bendrovė balansavo ant bankroto ribos, o W.L.Judsonas prarado visas savo santaupas.
1905-aisiais „Universal Fastner Company“ pasikvietė švedų kilmės amerikietį Gideoną Sundbäcką (1880–1954) išradimui „įkvėpti gyvybės“. Netrukus jis tapo ir bendrovės savininku. Talentingasis švedas padidino užtrauktuko kabliukų skaičių ir sugebėjo padaryti jį lengvesnį bei elegantiškesnį. Užtrauktukas įgijo šiuolaikinę formą ir konstrukciją. 1913 m. G.Sundbäckas jį užpatentavo ir tuoj pat sumojo, kad užtrauktuką galima pritaikyti ne tik auliniams batams, bet ir drabužiams užsegti.
1914-aisiais prasidėjo masinė užtrauktukų gamyba. Didžiausią paklausą tuo metu jie turėjo JAV armijoje, mat artėjant Pirmajam pasauliniam karui amerikiečių generolai nutarė patobulinti kariškių aprangą. Lakūnų kostiumus ir plaukiojimo liemenes su užtrauktukais kareiviai galėjo itin greitai apsirengti ir nusirengti.
Po devynerių metų G.Sundbäckas gavo kompanijos „B.F.Goodrich“ užsakymą pagaminti 150 tūkst. užtrauktukų guminiams kaliošams. O 1920-aisiais užtrauktukas išpopuliarėjo vaikiškų drabužių rinkoje. Išradingasis G.Sundbäckas įsiuvo juos į vaikiškas striukes, tikindamas, kad nuo šiol vaikai galės apsirengti be suaugusiųjų pagalbos.
G.Sundbäckui dar gyvam esant užtrauktukas ir Amerikoje, ir Europoje tapo mados dalyku. Trečiajame dešimtmetyje jie pradėti siūti į džinsus. O 1937 m. prancūzų dizaineriai pirmą kartą jį panaudojo kelnėms užsegti. Pikantiška detalė sulaukė stipriosios lyties palankumo, nes atsisegdavo ir užsisegdavo greičiau nei įprastinės sagos. Nuo to momento, kai užtrauktukas papuošė vyriškas kelnes, apie šį išradimą dažniausiai pasakojamos komiškos istorijos...
1951 m. šveicarų inžinierius George’as de Mestralis užpatentavo kitokį užtrauktuką: dvi nailono juostelės, sujungtos mažais kabliukais ir kilpomis, „susirakindavo“. Ši naujovė atliko savo funkciją dar greičiau.
Nepriklausomą Lietuvą mados ir naujovės pasiekdavo nevėluodamos. Smetonos laikų poniutės jau puikavosi batais su užtrauktukais. Sovietmečiu ėmė rastis iš užsienio atvežtų arba per pažintis Lietuvoje gautų striukių su užtrauktukais, kurios keitė paltus. Bet kelnės su užtrauktukais buvo sutiktos gana įtariai – iš pradžių nedaug kas skubėjo jas įsigyti. Nebent tai buvo džinsai.
Šiais laikais užtrauktukas tapo viena madingiausių drabužio detalių, tad ją dizaineriai kaip puošybos elementą sumano prisiūti netikėčiausiose vietose. Ir ne po vieną.
Didžiąją užtrauktukų rinkos dalį – ir ne tik Lietuvoje – yra užėmusi japonų kompanijos YKK produkcija. Vienos didžiausių pasaulyje užtrauktukų gamyklos gaminiai – patys geriausi, patikimiausi, išvaizdžiausi. Užtrauktukus gamina ir lietuviai: bendrovė „Coats Lietuva“, įmonė VVK ir kitos.
