Amerikiečių išradėjui Thomui Alvai Edisonui (1847–1931) pirmajam pavyko įrašyti ir atkurti garsą. Teigiama, kad jis pasinaudojo prancūzo Edouard’o Leono Scotto de Martinville’io prieš porą dešimtmečių sukurtu įtaisu, kuris turėjo garsintuvą su membrana ir adata.
1877 m. vasarą Edisonas savo darbo dienoraštyje užrašė: „Eksperimentavau su prie membranos pritvirtinta adatėle, kurią galima priglausti prie greitai traukiamos vaškuoto popieriaus juostelės. Kalbos garsai gražiai išsigraviravo ir jau neabejoju, kad man pavyks tokiu būdu užkonservuotą žmogaus balsą bet kuriuo metu automatiškai atgaminti.“ Netrukus, nubraižęs primityvų brėžinį, jis paprašė savo laboratorijos mechaniką šveicarą Johną Kruesi pagaminti alavo folija apvyniotą volelį, kurį sukant prie paviršiaus priglaustas membranos smaigalys įrėžtų griovelį.
Kai prietaisas buvo pagamintas, Edisonas, ranka sukdamas volelį, prie membranos labai garsiai padainavo vaikišką dainelę. Pakeitęs membraną ir perstatęs ją į volelio pradžią, vėl jį pasuko ir, visų nuostabai, prietaisas tyliai, bet aiškiai pakartojo dainelę. Visi ten buvę neteko žado. Ir pats išradėjas niekada nebuvęs taip nustebintas, kaip tą akimirką.
Pirmasis garso įrašas nuskambėjo 1877 m. gruodžio 6 dieną ir truko tik septynias sekundes, bet nuo jo prasidėjo garso įrašų epocha. Prietaisą Edisonas pavadino fonografu.
Amžininkai fonografu nepaprastai žavėjosi. Vyko net ekskursijos susipažinti su naujuoju išradimu. Tarp lankytojų buvo ir Niujorko vyskupas. Edisono paprašytas pasakyti porą žodžių jis greitakalbe pradėjo vardyti tik jam vienam žinomus biblinius vardus. Tik kai fonografas juos tiksliai pakartojo, vyskupas patikėjo, kad nėra apgaudinėjamas. O kiti kalbančia mašina ilgai netikėjo. Net valdininkai suabejojo Edisonu, kai šis panoro prietaisą užpatentuoti. Paraiška patentui gauti paduota 1877 m. gruodžio 24-ąją, o užpatentuota tik 1878 m. vasario 28-ąją.
Gerokai vėliau viename Rusijos mieste žandarai sunaikino ten demonstruotą fonografą, o jo savininką už „mechaniškai kalbančio paslaptingo žvėries demonstravimą“ nubaudė pinigine bausme ir trimis mėnesiais kalėjimo.
Edisono fonografas netrukus tapo XIX amžiaus stebuklu ir paskatino gramofono sukūrimą. Jo išradėjas – vokiečių kilmės Vašingtono gyventojas Emile’is Berlineris (1851–1929).
Velenėlį jis pakeitė plokščiu disku, kuriame spirališkai buvo įrėžiamas garso griovelis. 1900 m. kintamo gylio griovelį pakeitė kintamo pločio garso grioveliu, kuriuo judėdama adata pradėdavo virpėti. 1887 m. išrastas gramofonas, Valstijose vadintas viktrola, labai išpopuliarėjo, kai nuo negatyvinių matricų garso įrašus pradėta tiražuoti šelako dervos plokštelėse.
Fonografas labai pasitarnavo įrašant tautosaką. Žinomas rusų keliautojas Nikolajus Miklucho-Maklajus 1882 m. juo įrašinėjo Polinezijos salų gyventojų muzikos pavyzdžius. 1908 m. įsigijus fonografą buvo padaryti ir ankstyviausi lietuvių liaudies melodijų įrašai. Lietuvoje rinkdami tautosaką fonografu naudojosi Eduardas Volteris, Jonas Basanavičius, Jadvyga Čiurlionytė, Zenonas Slaviūnas.
1907 m. Rygoje įrašytos pirmosios lietuviškos plokštelės. Londono bendrovė „The Gramaphone“ pasiūlė tuo metu Rygoje gyvenusiam Aleksandrui Kačanauskui ir jo vadovaujamam ansambliui įrašyti keletą plokštelių. „Pro duris, uždengtas divonu, buvo iškišta triūba, į kurią reikėjo dainuoti arba kalbėti. Kai dainuodavo du balsai, iškišdavo antrą triūbą“, – rašyta spaudoje lietuviškos plokštelės 25-mečio proga.
