Vienas švedų mokslininkas rado maždaug 9000 m. senumo ikiistorinės kramtomosios gumos gabalėlį iš medaus ir dervos. I amžiuje po Kristaus senovės graikai kramtė mastiką – mastikinės pistacijos dervą. Centrinėje Amerikoje majai – čiklę. Ši natūrali guma buvo gaunama iš paprastojo kukmedžio sakų, kurie vėliau tapo svarbiausiu kramtomosios gumos komponentu. XIX a. pradžioje kramtomąją gumą bandyta gaminti iš parafino su prieskoniais. Tačiau ji tirpo saulėje ir skilinėjo šaltyje. Vėliau guma gaminta iš sakų.
1869 m. ištremtas iš Meksikos generolas Antonio Lópezas de Santa Anna pasamdė niujorkietį išradėją Thomą Adamsą (1818–1905) sukurti naują pramoninės gumos rūšį, kurios pagrindas būtų čiklė. Išradėjo pastangos nuėjo perniek, tačiau Th. Adamsas iš naujo atrado tai, ką majai žinojo daugiau nei tūkstantį metų. Naujoji kramtomoji guma buvo pavadinta „Adams New York No. 1“ ir greitai išpopuliarėjo.
Tačiau didžiausia sėkmė aplankė amerikietį Williamą Wrigley (1861–1932), kuris 1892 m. pradėjo gaminti gumą „Wrigley’s Spearmint“, o po metų – „Wrigley’s Juicy Fruit“. Šios kramtomosios gumos iki šių dienų išlieka pardavimų lyderio pozicijose. W.Wrigley pirmą kartą sumaišė gumą su cukraus pudra, įdėjo mėtų, vaisinių priedų ir sukūrė kramtomosios gumos formas – rutuliukus, lazdeles, juosteles.
1928 m. buhalteris Walteris Diemeris (1904–1998) išrado burbulinę kramtomąją gumą. Šis nieko apie chemiją nenutuokiantis vyras tuo metu turėjo tik vienos spalvos maistinių dažų, todėl tradicinė „Dubble Bubble“ guma yra rausvos spalvos.
Po dešimties metų JAV buvo įkurta „Topps Company“, populiarumą pelniusi tuo, kad kitoje gumos popierėlio pusėje pradėjo spausdinti komiksus.
Šiuo metu sintetiniai naftos produktai pakeičia kai kuriuos natūralius suteikdami gumai geresnę kokybę, išvaizdą ir skonį. Pasaulyje gaminama daugiau nei tūkstantis gumos rūšių. Yra sumaišytų su įvairiaspalviais kristalais ar pripildytų sirupo. Nelimpančios gumos arba pagamintos be cukraus. Įvairiausių skonių ir keisčiausių formų. Nors komercinė kramtomoji guma atsirado JAV, daugiausia jos pagamina Turkija, o JAV lieka antroje vietoje.
Dabar gaminamos gumos organizmas nesuvirškina. Praryta ji pašalinama nė kiek nepakitusios cheminės sudėties, žemėje suyra tik per labai ilgą laiką. Visame pasaulyje nepriekaištingai švariu įvaizdžiu garsėjantis Singapūras kramtomosios gumos draudimą įvedė dar 1992-aisiais. Tuomet kovota su jos lipdymu ant kėdžių, stalų, liftuose ar kitose viešosiose vietose. Dėl kramtomąja guma aplipdytų durų net vėluodavo metro. 2004 m. Singapūras padarė keletą išimčių ir gumą čiaumoti leido, pavyzdžiui, dėl burnos higienos.
Pirmoji originali kramtomoji guma Sovietų Sąjungoje buvo pagaminta 1968-aisiais Estijoje, Talino „Kalev“ konditerijos fabrike. Bet ji nedelsiant uždrausta – gumos kramtymas pripažintas kenksmingu ir dar propaguojantis kapitalistinį gyvenimo būdą.
Gamyba atnaujinta 1979 m., rengiantis 1980-ųjų Maskvos olimpiadai. Tuomet sovietai nupirko keturias gumos gaminimo linijas – pirmoji atiteko Maskvos fabrikui „Rot Front“, antroji nukeliavo į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas), trečioji – į Jerevaną, o ketvirtoji – į Taliną. Estai jau buvo išmokę gaminti gumą, tad estiškoji gana greitai užėmė pusę SSRS rinkos.
Į Lietuvą kramtomosios gumos didesniais kiekiais pradėta įvežti apie 1970-uosius iš Lenkijos ir pardavinėti turguje. Populiariausias buvo 60 kapeikų kainuojantis olandiškos kramtomosios gumos „Donald“ gabaliukas, perpus pigesnė buvo lenkiška guma „Bolek i Liolek“. Vaikai juos labai pamėgo, nes išvyniojus gumą laukdavo ypač svarbi pirkinio dalis – trumpas disnėjiškas komiksas.
1977 m. pradėta gaminti dviejų rūšių lietuviška kramtomoji guma – įprasto ir mėtinio skonio. Ant pakuotės popierėlio buvo vaikams skirto žurnalo „Genys“ komikso herojus – Paršiukas Čiukas.
