Tėvo išsiųstas į Paryžių pasitobulinti pas žymų profesorių Théophile’į Jules’į Pelouze švedas Alfredas Nobelis (1833–1896) sutiko jauną italų chemiką Ascanio Sobrero, nitroglicerino išradėją. Alfredas taip pat ėmėsi eksperimentuoti su šia nuo menkiausio sutrenkimo sprogstančia medžiaga.
Netrukus jis pastebėjo, kad infuzorinė žemė (biri diatomito atmaina) tam tikru santykiu sugerdama nitrogliceriną išlieka sausa. Grūdėtas produktas išlaiko visas nitroglicerino savybes, tačiau yra ne toks jautrus smūgiams. Tokią medžiagą jau buvo galima transportuoti.
Nobelių šeimai sūnaus eksperimentai brangiai kainavo – jiems priklausančioje gamykloje įvyko keli sprogimai, per vieną jų 1864-aisiais žuvo jaunesnysis Alfredo brolis Emilis ir keletas darbininkų. Eksperimentai Stokholme buvo uždrausti, Nobeliams teko juos perkelti į laivą Melareno ežere.
Netrukus nustatyta, kad nitrogliceriną, arba nitroglicerolį, sumaišius su siliciu skystis virsta pasta, kurią galima įdėti į nedidelius tarpus. 1867-aisiais A.Nobelis užpatentavo šią medžiagą duodamas jai dinamito pavadinimą (graikiškai dynamis – jėga). Kad dinamitą būtų galima sprogdinti, jis išrado detonatorių – „sprogstantį puoduką“, kuriuo uždegama sprogdinimo virvutė.
Dinamitas pradėtas naudoti didžiausiose statybose. Jį naudojant buvo iškastas 15 km Sen Gotardo tunelis Šveicarijoje, Panamos kanalas, pastatyti kiti dideli įrenginiai. Išradėjui dar esant gyvam dinamitas tapo ir karių darbo priemone. Iš naujosios medžiagos buvo gaminamos granatos, torpedos, bombos, kurios turėjo iki tol nežinomą naikinamąją jėgą. Savadarbės nedidelės pragaro mašinos tapo teroristų ginklu.
A.Nobelis savo išradimui teikė kur kas svarbesnę reikšmę. Jis vylėsi, kad to galingo sprogmens baimė žmoniją sustabdys nuo karų. XIX amžiuje vykusių taikos kongresų rengėjams A.Nobelis sakė: „Mano dinamito gamyklos kur kas greičiau padarys galą karams nei visi jūsų kongresai. Tą dieną, kai dviejų šalių kariuomenės suvoks, kad gali sunaikinti viena kitą per kelias sekundes, visos civilizuotos nacijos, apimtos baimės, paleis savo armijas!“
A.Nobelio pranašystės iš dalies išsipildė tik po pusės amžiaus, kai buvo išrasta atominė bomba, kuri tikrai išgąsdino civilizuotas tautas.
Lietuvoje du geležinkelio tuneliai – Panerių ir Kauno – pradėti statyti 1859-aisiais. To meto statytojai dar neturėjo dinamito, todėl naudojo silpnesnės galios paraką. Dinamito užtaisai panaudoti 1924 m. Klaipėdoje Baltijos jūros dugne likusio laivo korpuso fragmentui išardyti. Darbai po vandeniu – nuskendusių krovinių kėlimas, laivybai trukdančių objektų sprogdinimas – uostų tarnybai buvo įprasti nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio. Tokius darbus atlikdavo ir jiems vadovavo vietiniai specialistai vokiečiai.
Biržietis inžinierius Romualdas Sukarevičius vienintelis šalyje sukūrė ir 1996 m. užpatentavo sprogstamųjų medžiagų mišinį „Dinamonas Ros“. Jis naudojamas sprogdinant granitą, kalkakmenį ar dolomitą, griaunant pastatus, kaminus ar šienainio bokštus, išlaisvinant tiltus nuo ledų sangrūdų, raunant kelmus. 1998 m. kovo 26-ąją Ginklų fondas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės išdavė valstybinei akcinei bendrovei „Diatonas“ licenciją Nr. 001 sprogstamajai medžiagai „Dinamonas ROS“ gaminti pramoniniu būdu.
