Niekas nežinojo, kodėl žaizdos pūliuoja, todėl nežinota, kaip su tuo kovoti. Hipokratas manė, kad infekcijas sukelia kažkokios ore esančios medžiagos, vadinamosios miazmos (gr. teršalai, nešvarybė). Šautinių žaizdų infekcijos buvo siejamos su paraku ir kitais nešvarumais. Tokios žaizdos gydytos prideginant karštu aliejumi, todėl šalia armijos gydytojo palapinės nuolatos virdavo katilas su aliejumi.
Kartą pritrūkus aliejaus prancūzų chirurgas Ambroise’as Paré (XVI a.), manoma, žaizdas patepė terpentino ir augalinių aliejų mišiniu ir pastebėjo, kad žaizdos užgijo greičiau nei prideginus aliejumi.
Viduramžiais barzdaskučių, kurie buvo ir pirmieji chirurgai, odinės prijuostės nebuvo plaunamos, mat kuo daugiau ant prijuostės ligonių kraujo, pūlių, vėmalų ir kitokių išskyrų, vadinasi, tuo didesnė chirurgo praktika. Negana to, rankas ir instrumentus chirurgai plaudavo ne prieš, o po paskutinės operacijos. Tad paskutinis tos dienos pacientas „susirinkdavo“ visų prieš jį operuotų infekcijas.
Nebuvo ir specialios chirurgų aprangos, kai kurie per operaciją vilkėdavo net fraką. Baltą chalatą chirurginėje praktikoje tik XIX a. antroje pusėje pritaikė vokiečių chirurgas Theodoras Billrothas.
1847 m. vengrų akušeris Ignazas Semmelweisas (1818–1865) pastebėjo, kad gimdyvių mirtingumas vienoje klinikoje gerokai mažesnis nei gretimoje. Pirmojoje gimdymus priimdavo iš namų ateinančios akušerijos mokyklos auklėtinės, joje iš 100 gimdyvių mirdavo vos dvi. Antrojoje, kur gimdymus priimdavo studentai medikai, ateinantys tiesiai iš prozektoriumo, mirdavo beveik 10 kartų daugiau moterų. I. Semmelweisas pasiūlė savo klinikos gydytojams plauti rankas muilu ir chloro vandeniu, ir mirtingumas labai sumažėjo. Kitoms klinikoms nepripažinus I. Semmelweiso atradimo, jis netgi išplatino laišką, kuriame visus rankų neplaunančius akušerius išvadino žmogžudžiais. Po tokio akibrokšto I. Semmelweisas buvo uždarytas į psichiatrijos ligoninę ir ten mirė.
Anglų chirurgas Josephas Listeris (1827–1912) 1865 m. perskaitė Louis Pasteuro straipsnį apie mikrobų vaidmenį puvimo ir rūgimo procesuose ir suprato, kad žaizdos pūliuoja dėl mikroorganizmų. Iš L. Pasteuro siūlytų trijų antiseptinių (gr. septikos – puvimo, pūdantis) priemonių – filtracijos, aukštos temperatūros ir cheminių medžiagų – J. Listeris pasirinko trečią variantą – 3–5 proc. karbolio rūgšties tirpalą. Jau anksčiau buvo pastebėta, kad karbolio rūgštimi apdorota mediena nepūva. Tais pačiais metais J. Listeris karbolio rūgšties tvarstį išbandė gydydamas atvirą kojos lūžį 11 m. berniukui. Po kelių dienų nuėmus tvarstį nepastebėta jokių infekcijos požymių, o po 6 savaičių kaulai visiškai sugijo.
Karbolio tirpalu J. Listeris valydavo operacinį stalą, išpurkšdavo operacinę. Jis pirmasis chirurginėje praktikoje pradėjo naudoti pirštines.
Vėliau paaiškėjo neigiamas karbolio rūgšties poveikis (labai kenkė pačių chirurgų plaučiams) ir buvo pradėti kurti nauji antiseptikai – sublimato, kalio permanganato, spiritinis jodo tirpalai. Tačiau J. Listerio nuopelnai neginčijami, Londone jam pastatytas paminklas.
Lietuvoje žmonės žaizdoms dezinfekuoti vis dar mėgsta naudoti liaudiškas priemones: degtinę, spiritą, jodą ar kiaušinio baltymą.
