Specialiai gaminamo kačių ir šunų ėdalo istorija, palyginti su tuo, kiek laiko jie yra mūsų „šeimos nariai“, labai trumpa. Šuo žmogaus draugu tapo daugiau kaip prieš 30 tūkstančių, katės – kiek vėliau, prieš 8–10 tūkst. metų. Iš pradžių naminiai gyvūnai šerti tuo, ką šeimininkas turėdavo namuose. Kaimo šunys ėdė, kas likdavo paskerdus gyvulį ir nuo šeimininko pietų stalo, katės visuomet gaudavo palakti pieno ir žuvų atliekų.
1785 m. Anglijoje medžioklinių šunų priežiūros rekomendacijose nurodyta, kad šuo visada privalo turėti švaraus vandens ir niekada neėsti dvėselienos. Miežiniai miltai, kviečių atliekos su sultiniu ar nugriebtu pienu laikyti labai tinkamu ėdesiu. Į jį dar rekomenduota dėti šiek tiek spirgų, iškepti ar išvirti avies kojų. Prasidėjus medžioklės sezonui šunis būdavo patariama šerti vakare, o ryte duoti tik pieno. Sustojus pasistiprinti dieną šuniui rekomenduota duoti duonos ir pieno. 1833 m. rašyta, kad šuo nėra nei visiškas mėsėdis, nei visiškas žolėdis, jam tinka mišrus maistas.
Apie 1860 m. elektrikas iš Ohajo Jamesas Sprattas, Londone pardavinėjęs žaibolaidžius, pamatė, kaip šunų gauja laukia, kol kas nors išmes sutrūnijusių sausainių ar kitų maisto gabalėlių. Jiems tekdavo sugedęs maistas ir pliki kaulai. J.Sprattas nusprendė šunims pagaminti kaulo formos biskvitų iš kviečių, daržovių, burokėlių ir jaučio kraujo. Greitai jo šunų ėdalo bendrovė suklestėjo, pradėjo tiekti pašarus ir kitiems gyvūnams, veterinarinius vaistus.
Po Antrojo pasaulinio karo šunų ėdalo gamintojams skerdyklos parduodavo ligotų gyvulių mėsą, naudoti netinkamas gyvūnų dalis ir subproduktus. Per tokią mėsą galėjo plisti ligos, tad ji buvo maišoma su grūdais, jų sąšlavomis ir kaitinama kelias valandas ar net dienas, kol gautas granules būdavo galima tiekti „vartotojams“. Kurį laiką rinkoje pirmavo konservai, kol 1957 m. bendrovė „Purina“ pradėjo prekiauti sausu šunų ėdalu „Chow“. Šie ėdalo gabalėliai buvo daug didesni ir lengvesni negu granulės, gražios išvaizdos ir labai patiko gyvūnų šeimininkams.
Iš pradžių tuo pačiu ėdalu būdavo šeriami ir šunys, ir katės. Vėliau paaiškėjo, kad katės niekada nebūna vegetarės. Žmonės ir šunys pasisavina augalinės kilmės baltymus, o katės negali jų suvirškinti, nes neturi tam tinkamų fermentų. Katėms reikia daug gyvūninės kilmės baltymų, todėl joms teko sukurti specialų meniu.
1985 m. bendrovė „Sojourner Farms“ pabandė gyvūnų ėdalą priartinti prie maisto, kurį valgo žmogus. Jų pasiūlytos naujienos buvo pusiau drėgni vakuume konservuoti, šaldyti ar šaldant džiovinti ėdalai. Gyvūnų pašarų pramonėje atsirado įmonių, kurios gaudavo 15 milijardų dolerių metinių pajamų.
Garsi naminių gyvūnų ėdalo JAV bendrovė „Mars Incorporated“ į Lietuvą atėjo 1993 metais. Klaipėdoje ji pradėjo ėdalo naminiams augintiniams gamybą, o 1994 m. Vilniuje atidarė pardavimo padalinį. Įmonė tuo metu vadinosi „Masterfoods“. Po šešerių metų buvo pastatyta nauja gamykla Gargžduose. 2003 m. atnaujinusi gamybos technologijas bendrovė pradėjo gaminti naują „Mars Incorporated“ gaminį – kačių ėdalą plastikiniuose indeliuose. 2007-aisiais bendrovė pakeitė pavadinimą į „Mars Lietuva“, gamina kačių ėdalą „Whiskas“, „Kitekat“ ir „Sheba“.
Nuo 2004 m. Kauno rajone, Zapyškyje, veikia bendrovei „Akvatera“ priklausanti specializuota naminių gyvūnų ėdalo gamykla. „Akvateros“ gaminamas kačių ir šunų ėdalas „Borgo“ pelnė aukso ir sidabro medalius konkurse „Lietuvos metų gaminys 2007“. Šunų ėdalą gamina ir kelios grūdų perdirbimo įmonės: bendrovė „Kretingos grūdai“ – „Džeko džiaugsmą“, „Kėdainių grūdai“ – „Kėgrus“.
