Žmogus daug kartų buvo baudžiamas žaibų. Nuo audros debesyje gimusios ugninės rykštės ne kartą krito žmonės ir gyvuliai, ji griovė ir degino pastatus, o kartais sukeldavo tikrų katastrofų.
Tačiau jau žiloje senovėje mokėta sėkmingai gintis nuo šios negandos. Išminčiai puikiai žinojo žaibo savybes, kaip antai jo polinkį sklisti metalais. Daugiau kaip prieš 3000 m. egiptiečių dvasininkai savo šventyklas apsaugodavo smailiais metaliniais stiebais, sujungtais su žemėje įkastomis vario plokštėmis. Frankų valstybės karaliaus Karolio Didžiojo laikais valstiečiai laukuose iškeldavo metalinius, popierėliais apkarstytus strypus – ir šitokiu būdu gindavosi nuo žaibo. Daugelyje Europos šalių manyta, kad nepertraukiamas bažnyčios varpų gaudesys per audrą yra veiksminga kovos su žaibu priemonė.
Elektrinę žaibo prigimtį 1750 m. pirmasis atskleidęs amerikiečių mokslininkas Benjaminas Franklinas (1706–1790) teigė, kad, įelektrintam debesiui judant virš kalnų ir medžių, bokštų ir laivų stiebų, išsikišantys daiktai sukelia elektros iškrovą. Remiantis jo idėja 1752 m. buvo atliktas elektros gavimo iš audros debesies bandymas – garsusis eksperimentas su aitvaru. Kaupiantis audros debesims B. Franklinas paleido nedidelį aitvarą, laidu sujungtą su Leideno stikline vadinamu kondensatoriumi. Dėl jame atsiradusio elektros krūvio B. Franklinas padarė išvadą – žaibas yra ne kas kita kaip savaiminis elektros išlydis.
1752 m. jis pasiūlė žaibolaidį pastatams nuo gaisro apsaugoti. Toks žaibolaidis ir dabar vadinamas Franklino. Žaibolaidžių šlovė taip greitai plito, kad vienu metu Paryžiuje buvo madingos damų skrybėlės arba vyrų skėčiai su žaibolaidžiais ir įžeminimu.
1782 m. Filadelfijoje jau buvo įtaisyta 400 žaibolaidžių. Ant visų visuomeninių pastatų, išskyrus Prancūzijos pasiuntinybės viešbutį – ši šalis žaibolaidžio oficialiai nepripažino – buvo iškelti metaliniai strypai. 1782 m. kovo 27-ąją siaučiant audrai į šį vienintelį pastatą trenkė žaibas. Viešbutis buvo visiškai sugriautas, žuvo čia apsigyvenęs prancūzų karininkas. Tik po šio skaudaus įvykio žaibolaidžiai buvo įrengti ant visų pastatų.
Vėliau atsirasdavo vis naujų išradimų ir racionalizacinių siūlymų naudojamiems žaibolaidžiams tobulinti. Šiandien galime įsirengti ir vadinamąjį aktyvųjį žaibolaidį, turintį didesnę apsaugos zoną negu Franklino žaibolaidis. Esminis jo ir aktyviojo žaibolaidžio skirtumas yra tas, kad pastarojo viduje yra įmontuota elektroninė įranga, kurioje esantys kondensatoriai, susidarius skirtingiems potencialams tarp debesų ir žemės, savaime įsikrauna nuo susidariusios energijos. Atsirado ir naujų idėjų: siūloma vandens čiurkšlę, kuri turėtų veikti kaip žaibolaidis, nukreipti į audros debesis. Tokia vandens patranka galėtų naudoti valgomosios druskos tirpalą su skystųjų polimerų priedais. Mėginama sukurti ir lazerinį žaibolaidį.
Lietuvoje aukščiausias žaibolaidis – Vilniaus televizijos bokštas. Bokšto kamieną – 190 m aukščio tuščiavidurį gelžbetoninį vamzdį užbaigia 136,47 m metalinė antenų dalis. Sujungta su galingu įžeminimo kontūru ji drauge yra ir žaibolaidis. Smarkiai griaudžiant į ją daugybę kartų yra trenkęs žaibas ir – jokių neigiamų pasekmių.
Tačiau specialistai pataria – prie žaibolaidžio perkūnijos metu nereikėtų artintis. Ir apskritai, kai griaudi, patariama nestovėti prie aukštų medžių ar statinių. Geriausia žaibuojant sėdėti automobilyje ir neliesti jokių metalinių detalių.
