Pirmasis tualetas atsirado greičiausiai tada, kai žmonės ėmė gyventi sėsliai ir didesnėmis grupėmis. Archeologai įrodė, kad jau 3000 metų prieš Kristų klozetu naudojosi šumerų karalienė. Tai buvo talpykla su vandeniu, kuri atsiverdavo patraukus virvę. Egiptiečiai taip pat kasdien užsukdavo į būdelę prie būsto iš kiemo pusės. Ten ant sumūrytų plytų narvelių stovėjo kalkakmenio krėslai su skyle viduryje. Į tuos narvelius buvo pilamas smėlis, kuris kas kiek laiko būdavo pakeičiamas.
Viešais 10–20 ar daugiau vietų tualetais naudojosi senovės romėnai. Beje, ten nuolat tekėjo šaltas vanduo. O turtingų graikų ir tų pačių romėnų tualetai, kurie buvo iškloti marmuru ir pagražinti mozaikomis, mažai priminė gamtinių poreikių atlikimo vietą.
Antikos miestas be tualeto jau negalėjo išsiversti, bet viduramžiais šis kultūrinis laimėjimas buvo užmirštas. Viduramžių Europoje primityvūs bevandeniai tualetai buvo pilyse, tačiau ištisus šimtmečius nešvarumai buvo išleidžiami į vandens telkinius, dažniausiai į upes ir upelius. Didėjant gyventojų koncentracijai tai tapo vienu didžiausių gamtos užteršimo ir ligų šaltinių.
Gamtinius reikalus žmonės atlikdavo krūmuose arba ant puodo, kurio turinys būdavo išpilamas į gatvę. Net tokiuose dideliuose miestuose kaip Paryžius ar Londonas tualetų visai nebuvo. Yra ne vienas dokumentuotas liudijimas, kad net karalių rūmuose dvariškiai savo natūralius poreikius tenkindavo parke, bet kuriame tamsesniame rūmų kampe, židinyje, balkone, po laiptais.
Specialistai teigia, kad pirmo praktiško vandens klozeto autorystė priklauso anglų aristokratui serui Johnui Haringtonui (1561–1612). Šį savo 1596 m. sukurtą „kūrinį“ jis skyrė karalienei Elžbietai I. Jos Didenybė buvo taip sužavėta patogiu įrenginiu, kad jo autorių apdovanojo žemės valdomis. Bet beveik visoje Europoje buvo pasenusios nutekamojo vandens sistemos, tad naujovė labai pamažėle skynėsi kelią.
1889 m. anglų santechnikas Davidas Bostelis sukonstravo geresnį, vandenį taupantį klozetą su vandens nuleidimo bakeliu. Nuo 1920-ųjų tualetai tapo naujų statinių Šiaurės Amerikoje ir Europoje standartinės įrangos dalimi.
Bet dar mūsų dienomis pasaulyje 2,6 milijardo žmonių gyvena būstuose be šiuolaikinių klozetų. Tai viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių trečiojo pasaulio šalyse plinta užkrečiamosios ligos ir epidemijos.
Lietuvoje medinės išvietės miestuose, dvaruose, klebonijose atsirado, manoma, XVII–XVIII amžiuje. XIX amžiaus pradžioje jų tikrai jau būta Dzūkijoje ir Suvalkijoje.
Vincas Kudirka satyroje „Cenzūros klausimais“ 1898 m. rašė:
„Juk tą būdelę – persiprašydamas vištas, pavadinsiu ją tupykla – įvedė į mūsų kaimus kunigai. Pirmiausia pradėjo statyti tupyklas, žinoma, kunigams įsakius, už šventoriaus prie kaimo koplytėlių, kur būdavo atlaidai. Per tokius atlaidus moters, nežinodamos tam tikro tupyklų sieko, pasidėdavo juose pundelius su krupnikėliu ir užkandžiais. Ilgainiui atsirado jau ir pas tūlus ūkininkus – arba ten, kur leisdavo vaikus į kunigus, arba vėl ten, kur tankiau atsilankydavo kunigai. Iš pradžių žmonelės stebėjosi išvydę tokias įtaisas: malūnas ne malūnas, tik be sparnų; spinta ne spinta, tik nemarginta. Šiandien nors ne visi ūkininkai turi įsitaisę tupyklas, bet visi jau mūs krašto žmonės numano jų prasmę ir bobos pundelių jose jau nepasideda.“
Lietuvoje „tupyklos“ ypač paplito per Pirmąjį pasaulinį karą, nes tuometinė Vokietijos kariuomenė labai bijojo masinių infekcijų protrūkio ir privertė vietos gyventojus jas įsirengti.
Kaip mūsų protėviai, atlikę gamtinius reikalus, sukosi iš padėties, norėdami prisilaikyti paprasčiausios higienos? Senovės Romoje tokiems poreikiams buvo naudojama kempinė, tvirtinama ant pagalio, kuri po procedūros vėl būdavo įmerkiama į puodą su sūriu vandeniu. Vikingai šluostėsi vilnos gniužulais, indėnai – įvairiais lapais ir kukurūzų burbuolėmis. Prancūzijos karaliai šį klausimą sprendė labai elegantiškai – naudojo nėrinius ir lininio audinio skiautes.
Šiam reikalui naudoti popierių pirmieji pradėjo kinai. Žinoma, ne paprasti mirtingieji, o imperatoriai. Vėliau popierių visame pasaulyje pradėjo naudoti visi: tam tiko ir seni laikraščiai.
Tik 1857 m. vienam Niujorko gyventojui šovė išganinga mintis: supjaustyti popierių tvarkingais kvadratėliais ir jį supakuoti. Sužinoti pavardę žmogaus, sugalvojusio tualetinį popierių suvynioti į ritinius, nėra galimybių, bet žinoma, kad pirmą kartą tokius ritinius 1890 m. pradėjo gaminti Amerikos popieriaus fabrikas „Scott Paper“.
Sakoma, kad netgi Antano Smetonos pirmojo prezidentavimo periodu tuometinės prezidento rezidencijos tualete buvo valomasi laikraščiu, kol kažkuris diplomatas pargabeno civilizuoto tualetinio popieriaus iš Paryžiaus...
