Peilis buvo bene pirmasis įrankis, pritaikytas valgyti. Tačiau kada tai nutiko, nežinoma. Iš pradžių maistą peiliu paprasčiausiai pasismeigdavo arba atsiplėšdavo jo gabalą rankomis. Valgydavo, aišku, taip pat rankomis.
Šakutės ant stalų atsirado jau antikos Graikijoje. Jos turėjo tik du tiesius dantukus ir buvo skirtos gaminamam ar raikomam maistui prilaikyti. Artimuosiuose Rytuose šakutė nuo VII a. buvo įprastas įnagis. Į Europą ji vėl atkeliavo tik 1004 m., kai naujoji Venecijos dožo Domenico Selvo žmona, Bizantijos princesė, atsivežė ją su savo kraičiu. Visa Venecijos aukštuomenė suėjo pažiūrėti, kaip nuotaka meta maistą į burną „tomis šakėmis“. Nepatiko šakutės ir katalikų dvasininkams – aiškinta, kad šakučių naudotojai tyčiojasi iš paties Dievo, nes jis valgymui žmonėms davęs pirštus. Kai po kelerių metų nuotaka mirė nuo maro, tai buvo palaikyta Dievo bausme už „fanaberiją“.
Viduramžiais šakutė dar ilgai visiems priminė „velnio šakes“. Juoba kad su dviem tuometinių šakučių dantukais nebuvo patogu valgyti. Ir tik 1465 m. jomis įgudo naudotis Italijoje. XVIII a. pradžioje Prancūzijoje šakutei pridėtas trečias dantukas, kiek vėliau – dar vienas. Dabartiniai išlenkti šakučių dantukai – amerikiečių išradimas, mat šakutę jie naudojo vietoj šaukšto – maistą sėmė, o ne smeigė, kaip buvo įprasta Europoje.
Šaukšto prototipas, be abejo, yra delnas. Todėl ir šiandien jis primena rieškučias. Ikiistoriniai žmonės valgyti naudojo jūros gyvių geldeles ir kriaukles, o vėliau romėnai pirmieji pritaikė geldelei rankeną – taip atsirado pirmieji šaukštai. Vėliau jie buvo lipdomi iš molio, išpjaunami iš kaulų ar gyvūnų ragų, drožiami iš medžio.
Prieš keletą šimtmečių Anglijos aukštuomenė arbatą gerdavo iš mažų kiniškų porcelianinių puodelių, į kuriuos buvo neįmanoma įmerkti tuometinio šaukšto. Todėl XVIII a. karalienė Ona, negalėdama pagardinti savo arbatos medumi, įsakė pagaminti specialius mažus šaukštelius. Taip atsirado arbatinis šaukštelis.
Lietuvoje pagrindinis viduramžių stalo įrankis buvo peilis. Tačiau kiekvienas valgytojas ant stalo padėto kepsnio savo peiliu nepjaustydavo. Per puotą prie stalo stovėdavo maisto raikytojas, vadinamasis stalininkas, kuris peiliu supjaustydavo mėsą ir duoną į gabalus, o svečiams telikdavo iš dubens ar padėklo juos pasiimti rankomis ar pasismeigti peiliu. Šakučių viduramžiais tegalėjo būti vos viena kita – kaip didžiūnų prabangos ženklas. Ko gero, tik XVI–XVII a. šakutės ėmė nedrąsiai rastis šiuose kraštuose, ir tai tik valdovų rūmuose – jų liekanų archeologai aptiko Vilniaus Žemutinės pilies sluoksniuose.
XV a. antroje pusėje Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras turėjo „tik“ 23 sidabrinius šaukštus. Dauguma žmonių, matyt, „darbuodavosi“ mediniais. Vėliau sidabriniai indai ir įrankių komplektai papuošė kilmingųjų stalus. XVIII a. stalo įrankius gamino Vilniaus meistrai, jų buvo užsisakoma ir užsienyje – Dresdene, Varšuvoje, Gdanske.
„Tradicija turėti savo šeimoje seną sidabrinį šaukštą, šakutę ar cukrinę, galima sakyti, būdinga visiems sluoksniams, išskyrus valstiečius. Tuomet stalo sidabras vaidino reprezentacinį vaidmenį – savo reikšmės, kilmės ir turimų turtų parodymo, valdų pateisinimo“, – sako Vilniaus dailės akademijos dėstytoja Rūta Vitkauskienė.
