Senovės Egipte piktogramomis, ideogramomis, raidėmis ir skaitmenimis apytiksliai būdavo žymima muzikinių garsų aukštis, kartais ir trukmė. Graikijos muzikos kūrėjai jau nuo IV a. prieš Kristų turėjo tam tikrą muzikos žymėjimo sistemą. Jos pagrindas – 24 raidės, kurios žymėjo tik garsų aukštį, o trukmė priklausė nuo poetinio teksto metro (trumpųjų ir ilgųjų balsių) ir skaitymo tradicijos.
Ankstyvaisiais viduramžiais (apie VI a.), kai Bažnyčioje formavosi grigališkasis choralas – vienbalsis giedojimas, įvestas popiežiaus Grigaliaus Didžiojo, muzikos kūrėjai pradėjo ieškoti tobulesnių garsų užrašymo formų. Iš pradžių choralai buvo užrašomi kableliais, brūkšniais ir taškeliais virš teksto. Šie ženklai vadinti neumomis (graikiškai neuma – ženklas). Vėliau jiems pavadinti dažniau vartotas lotyniškas terminas nota.
X a. neumomis užrašytuose muzikiniuose tekstuose buvo vartojama orientacinė raudona linija, nurodanti ant jos užrašytų garsų aukštį. Ilgainiui virš jos imta brėžti ir geltoną liniją, žyminčią kvintos intervalu aukščiau esantį garsą.
Didžiausią indėlį į muzikos užrašymą įnešė XI a. muzikos teoretikas benediktinų vienuolis Gvidas Arecietis (apie 992–1050). Jis pradėjo dabartinio garsų žymėjimo istoriją – prie spalvotų linijų pridėjo dar dvi juodas ir neumas perkėlė ant keturių linijų. Patobulino ir patį ženklą neumą, suteikdamas jam kvadrato arba rombo formą ir pavadindamas jį nota quadrata. Garsus jis pavadino skiemenimis ut, re, mi, fa, sol, la, sa, vėliau tapusiais mums žinomais do, re, mi, fa, sol, la, si. Skiemenis Gvidas paėmė iš lotyniško bažnytinio himno šv. Jonui kiekvienos eilutės pradžios:
Ut qui ant laxis /Resonare fibris /Mira gestorum/ Famuli tuorum, /Solve pollute /Labii reatum/Sancte Joannes. („Kad tavo tarnai galėtų laisvai apdainuoti tavo darbų stebuklus, nuvalyk, o šventasis Jonai, visas kaltės dėmes nuo nešvarių jų lūpų.“)
Vėlesniais laikais plėtojantis daugiabalsei muzikai reikėjo užrašyti ne tik garsų aukštį, bet ir trukmę. Susiformavo nauja garsų užrašymo sistema. Natos jau priminė dabartines – sveikąją, pusinę, ketvirtinę, aštuntinę ir kitas, o penkios linijos – dabartinę penklinę.
Ir štai 1498 m. Venecijos spaustuvininkas Ottaviano Petrucci (1466–1539) gavo privilegiją spausdinti natas metalinėmis literomis. Jau 1501 m. jis išleido pirmąją antologiją „Odhecaton“. Vėliau įsteigęs spaustuvę išleido nemažai to meto kompozitorių kūrinių. Taip pradėtas kaupti muzikos lobynas.
Lietuvoje pirmasis nedidelis giesmynas lietuvių kalba buvo išspausdintas 1547 m. Martyno Mažvydo „Katekizme“. Jame buvo 11 giesmių, 10 iš jų su natomis. 1549 m. M. Mažvydas Karaliaučiuje išspausdino antrą trijų lietuviškų giesmių rinkinėlį „Giesmė šv. Ambraziejaus“. O vienas vertingiausių ir įdomiausių vargonų muzikos rinkinių, saugomų Mokslų akademijos bibliotekoje, – Sapiegų vargonų tabulatūra (apie 1626 m.). Penkiasdešimties lapų albumą sudaro ranka užrašyti muzikiniai kūriniai ir vario raižinių ciklas, vaizduojantis šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo scenas.
