Knygų spausdinimą išrado Kinijoje kalvis Bi Sheng’as. 1041 m. jis sugalvojo spausdinimą atskirais ženklais.
Buvo imamas lipnus molis, iš jo išpjaunami ploni reljefiniai spaudos ženklai, kurių kiekvienas vaizduodavo tam tikra hieroglifą. Šie spaudmenys buvo įstatomi į geležinę lentą, ji derva pašildoma ir prispaudžiama prie spaudmenų rinkinio. Kai lenta atšaldavo, spaudmenys būdavo gerai prie jos prisitvirtinę. Dabar tereikėjo ištepti formos paviršių dažais ir spausdinti. Baigus spausdinti forma buvo vėl sušildoma, spaudmenys nuimami ir naudojami kitą kartą. XIII amžiuje Kinijoje pirmą kartą buvo panaudoti alavo ir medžio spaudmenys.
Kažin ar šis išradimas būtų buvęs įmanomas, jei kinai pirmaisiais amžiais po Kristaus nebūtų sukūrę medžio raižinio technikos. Medinėje lentoje būdavo padaromas veidrodinis raidžių ir paveikslų piešinys. Tarpai tarp linijų išpjaustomi. Susidarydavo reljefiška spausdinimo forma. Reljefas būdavo ištepamas dažais, po to kauleliu arba lentele prie formos pritrinamas popieriaus lapas. Dažai nuo formos atsispausdavo popieriuje ir taip būdavo gaunamas atspaudas.
Bi Sheng’o būdas buvo paprastesnis – moliniais ženklo spaudais buvo galima surinkti bet kurį tekstą. XIII a. spaustuvininkai pradėjo gaminti atsparesnes raides iš metalo. Vis dėlto šis principas niekada galutinai neišstūmė medžio raižinio metodo.
XIV amžiuje europiečiai sužinojo apie kinų medžio raižinio techniką. Tad panašų spausdinimo metodą pradėjo naudoti Italijos ir Olandijos amatininkai. Tik J.Gutenbergui apie 1450 m. pavyko išrasti knygų spausdinimo būdą naudojant liejamąsias literas ir presą. Šis būdas plito žaibišku greičiu. Iš viso nuo J.Gutenbergo išradimo iki 1500 metų pabaigos pasaulyje buvo spausdinama 200–300 miestų ir vietovių, įkurta 1100–1700 spaustuvių, kurios išspausdino 35–45 tūkst. pavadinimų leidinių 10–20 milijonų tiražu.
Lietuvos turtingųjų vaikai, nuo XIV amžiaus pabaigos pradėję mokytis įvairių Europos šalių universitetuose, grįžę į tėvynę paprasčiausiai nebegalėdavo apsieiti be knygos. Jos užuomazgos – Lietuvos metraščiai, kurie turėjo po kelias redakcijas arba bent po keletą vienodų egzempliorių, Lietuvos Statutas, kurio pirmosios redakcijos 1529 ir 1566 m. buvo rankraštinės. Šitokių, nors ir rankraštinių, dokumentų dauginimas jau turėjo tam tikrų leidybos užuomazgų.
1522 m. Pranciškui Skorinai Vilniuje išspausdinus „Mažąją kelionių knygelę“ Lietuvoje prasidėjo naujas poligrafiniu būdu dauginamų knygų leidybos etapas. Po trejų metų pasirodė antroji to paties spaustuvininko pagaminta knyga „Apaštalas“. Šioms baltarusių kalba išspausdintoms knygoms tekstus rengė greičiausiai pats P. Skorina, tad jis atliko ir šiomis dienomis suprantamus leidybos darbus.
Karaliaučiuje 1547 m. išspausdinta pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Praėjo dar 29 metai, kol Vilniuje atsirado pirmoji lotyniško raidyno spaustuvė. Dvidešimtais jos veikimo metais Lietuvos sostinėje buvo išleistos pirmosios iki šiol surastos lietuviškos knygos, spausdintos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tai Mikalojaus Daukšos verstinės knygos: „Katekizmas“ 1595 metais ir „Postilė“ 1599-aisiais.
