Distiliacija – dviejų ar daugiau skysčių mišinio skirstymas juos išgarinant, o garus kondensuojant. Šis atskyrimo ir gryninimo metodas pagrįstas mišinio komponentų skirtinga virimo temperatūra.
Kaip distiliavimo aparatus žmonės pirmiausia naudojo paprastus indus, kuriuos užkimšdavo gelumbės gabalu ir kaitindavo ant žarijų, kol skystis išgaruodavo. O jau 100 metų po Kristaus gimimo Aleksandrijoje gyvenusi alchemikė Marija Profetisa (dar vadinama Judėjos Marija) sukūrė distiliavimo aparatą. Jį naudojo metalui sodrinti ir tikėjosi išgauti aukso.
Aparatą sudarė kolba skysčiui kaitinti, distiliavimo „kepurė“, kurioje renkasi garai, ir vamzdelis skysčiui į surinkimo indą tekėti. Šis aparatas nepadėjo gauti aukso, bet buvo pritaikytas eteriniams aliejams išskirti. Rožių eterinis aliejus naudotas jau antikos laikais, jame yra daugiau kaip 200 įvairių junginių. Manoma, kad arabai eterinius aliejus distiliavimo būdu išgaudavo dar VIII–IX a., o persų išminčius ir alchemikas Avicena tai aprašė XI amžiuje.
Alchemikai sukonstravo ir aparatą, kuriuo pradėtas gaminti „degantis vanduo“: „Grynas, stiprus vynas sumaišomas su trimis dalimis druskos ir kaitinamas tam skirtuose induose. Gaunamas vanduo, kuris degina.“ Taip XII a. alchemikų knygoje „Mappae Clavicula“ pirmą kartą aprašytas alkoholio distiliavimas. Knygoje minimas „aqua vitae“ reiškia distiliuotą etanolį.
Alus ir vynas – vieni seniausių gėrimų, kuriuos žmonija gamino dar gerokai iki Kristaus. Bet kol gaminant alkoholinius gėrimus nebuvo pasitelktas distiliacijos metodas, juose alkoholio koncentracija buvo labai maža. Šiais laikais taikant distiliaciją galima pagaminti ir 99,6 proc. etanolį. Tokio grynumo alkoholis naudojamas, pavyzdžiui, įvairiems moksliniams tyrimams ar kaip degalai.
Gali būti, kad Lietuvoje pirmieji distiliavimo aparatą išbandė degtinės gamintojai. Ją lietuviai pradėjo varyti XIV–XV amžiuje. Vėliau siekiant pagerinti jos skonį atsirado kitas tradicinis lietuviškas gėrimas – starka. Tiek jos, tiek nuo XV a. gaminamos stiprios 27 žolelių trauktinės „Trejos devynerios“ gamintojai be distiliavimo neapsiėjo.
Maždaug XIX a. viduryje distiliacija pradėta naudoti juodajam auksui – naftai – perdirbti. Palaipsniui keliant temperatūrą buvo atskiriamos naftos frakcijos ir gaunami naftos perdirbimo produktai: benzinas, ligroinas, žibalas, alyva, mazutas.
