Pirmasis išrastas skaičiuotuvas buvo abakas (gr. abax – lenta). Kada tai įvyko, nežinoma, bet jau III a. prieš Kristų juo naudojosi romėnai, juo skaičiuota senovės Egipte, Graikijoje, Romoje, iki XVIII amžiaus ir Vakarų Europoje. Ši skaičiavimo lenta buvo suskirstyta juostomis, ant kurių dėlioti akmenukai arba rutuliukai. Kiekviena juosta padalyta į dvi dalis. Kiekvienas akmenukas apatinėje juostos dalyje atitikdavo skaičių 1, akmenukas viršutinėje dalyje reiškė 5. Kraštinė dešinioji akmenukų eilė buvo vienetų skiltis, antroji iš dešinės – dešimčių, trečioji – šimtų ir t.t. Abaku buvo galima atlikti sudėties ir atimties veiksmus nuo 0 iki 999 999 999.
Vokietijoje abakas buvo suolas, suskirstytas juostomis arba grioveliais. Toks suolas stovėdavo patalpoje, kurioje vykdavo įvairūs sandėriai ir atsiskaitymai. Dabar tokia vieta vadinama banku. Vokiečių kalboje ir suolas, ir bankas vadinami tuo pačiu žodžiu – die Bank.
Vėliau vietoj akmenėlių pradėta naudoti ant virbo sumautus karoliukus. Tai ir buvo skaitytuvai. Jie greitai paplito visame pasaulyje. Iki XVII amžiaus skaitytuvai, kaip skaičiavimo instrumentas, neturėjo konkurencijos.
1622 m. anglų matematikas Williamas Oughtredas (1575–1660) sukūrė pirmąjį analoginį kompiuterį – logaritminę liniuotę, kurios įvairūs variantai naudojami iki šiol. 1623 m. Tiubingeno (Vokietija) astronomas Wilhelmas Schickardas (1592–1635) sukonstravo „skaičiavimo laikrodį“. Tai buvo šešių skilčių sudėties ir atminties mašina – skaičiavo krumpliaračių sistema. Nuo jo iki šiuolaikinio skaičiuotuvo jau buvo tik vienas žingsnis.
1642 m. genialusis prancūzas Blaise’as Pascalis (1623–1662) tapo pirmojo mechaninio skaičiuotuvo išradėju. Matydamas sunkų savo tėvo, mokesčių rinkėjo, darbą devyniolikmetis sūnus pradėjo kurti sumuojančią mašiną. Ją sudarė dėžė su daugybe krumpliaračių, kurių darbas primena laikrodžio mechanizmą. Kiekvieną skaičiaus skiltį atitiko krumpliaratis su dešimčia padalų. Apsisukdamas dešimt kartų krumpliaratis pasukdavo per vieną padalą aukštesnės skilties krumpliaratį.
Sudėtis B. Pascalio mašinoje buvo atliekama paprastai, bet kiti veiksmai sudėtingi – tuo ji buvo nepatogi. Šiuos nepatogumus pavyko pašalinti 1672 m. vokiečių matematikui Gottfriedui Wilhelmui Leibnizui (1646–1716). Jis sukūrė mechaninį skaičiuotuvą, kuriame sudėtis buvo atliekama kaip ir B. Pascalio skaičiuotuve, bet kiti veiksmai – daug patogiau. Ši mašina buvo pavadinta Leibnizo ratais.
Savo mašiną G. W. Leibnizas pademonstravo Prancūzijos mokslų akademijoje ir Londono karališkojoje draugijoje. Vieną mašinos egzempliorių nupirko Rusijos imperatorius Petras I ir padovanojo kinų imperatoriui norėdamas priblokšti europietiškais technikos laimėjimais.
1821 m. prancūzas Charles’is Xavier Thomas sukūrė pirmąjį serijiniu būdu gaminamą mechaninį kalkuliatorių, kurį pavadino aritmometru. Per 60 metų jo Paryžiaus dirbtuvėje buvo pagaminta apie 1500 tokių prietaisų. 1962-aisiais Londono bendrovė „Bell Punch & Co“ pagamino pirmąjį elektroninį skaičiuotuvą.
Rusijoje nuo XVI amžiaus naudoti vadinamieji skaitytuvai plačiai paplito ir Lietuvoje. XX amžiuje jais skaičiavo parduotuvėse, naudojo buhalteriai. Kai kur skaitytuvus galima išvysti dar ir šiandien, nors apie 1990-uosius juos pakeitė elektroniniai skaičiuotuvai.
