Kai kurios pirmykštės tautos, pavyzdžiui, eskimai, jau priešistoriniais laikais naudojo paprastus sriegius strėlių smaigaliams prie koto pritvirtinti.
Išradėjai varžto funkciją ir jo pritaikymo galimybes pirmą kartą suvokė trečiajame šimtmetyje prieš Kristų. Garsiajam Archimedui iš Sirakūzų priskiriamas jo vardu pavadinto sraigto išradimas. Archimedo sraigtas – besisukantis spiralinis vamzdis – buvo naudojamas tarsi siurblys kelti iš apačios į viršų vandenį. Tokiais siurbliais buvo drėkinamos Nilo slėnio žemės. Mediniais sraigtiniais presais buvo spaudžiamos vynuogės ir alyvuogės. Romėnų gydytojai jau naudojosi medicinos instrumentais, kurie buvo reguliuojami varžtais ir sriegiais.
Pirmųjų mechaninių automatų išradėjas graikų mokslininkas Heronas iš Aleksandrijos (10–75 m. po Kristaus) pateikė seniausią iki šiol žinomą aparato varžtams gaminti aprašymą. Be to, išvardijo penkias paprastas „mašinas“ (gr. mechane), kuriomis žmogus laimi jėgos. Šie mechanizmai – sraigtas, svertas, vadinamoji gervė, pleištas ir skriemulys – konstruojant sudėtingesnius įrenginius visada yra tarsi moduliai.
Rankų darbo metaliniai varžtai ilgą laiką buvo prabangos prekė. Nuo IV a. jie buvo naudojami kaip dekoratyviniai prabangių papuošalų užsegtukai. XV a. pabaigoje varžtais buvo sutvirtinami riterių šarvai.
1760 m. anglai broliai Jobas ir Williamas Wyattai iš Stafordšyro užpatentavo medinių varžtų gaminimo mašiną ir 1776 m. pradėjo juos gaminti. Jų verslas greitai žlugo, bet jį perėmęs naujasis savininkas suklestėjo, netrukus 30 darbininkų per dieną pagamindavo 16 tūkst. varžtų. 1777 m. anglų prietaisų gamintojas Jesse Ramsdenas (1735–1800) sugalvojo varžtų tekinimo stakles, bet tik 1797 m. anglų inžinieriaus Henry Maudslay sukurtos staklės atvėrė kelią masinei preciziškų varžtų gamybai, o kartu ir įvairios technikos amžiui.
Į Lietuvą pirmieji sriegiai ir varžtai tikriausiai atkeliavo su kokiais nors prietaisais ar kaip papuošalų užsegtukai.
