Rašto atsiradimą lėmė žmonių poreikis vis daugiau bendrauti per laiko ir erdvės atstumą. Seniausi Europoje rasti piešiniai ant uolų priskiriami laikotarpiui tarp 20–10 tūkst. metų prieš Kristų. Daug piešinių surasta Afrikoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, bet didžioji jų dalis iki šiol nedatuota. Vieni jų galėjo būti tam tikros puošmenos, kiti atspindėjo įvairius religinius simbolius, dar kiti žymėjo daikto priklausomybę tam tikram asmeniui, todėl tie piešiniai dar nelaikomi raštu. Tai tiktai rašto priešistorė.
Yra žinomi trys pagrindiniai rašto tipai, istoriškai keitę vienas kitą arba egzistavę ir dabar egzistuojantys vienas greta kito, – piktografija, ideografija ir fonografija.
Seniausias iš jų – piktografija. Tai mūsų dabartinių rašto sistemų protėvis, nes visos jos savo genealogiją, šiaip ar taip, pradeda nuo primityvių piktogramų, ženklų ir piešinių, kuriuos paliko akmens amžiaus žmonės. Piktografinis raštas nefiksuoja nei žodžių, nei kalbos garsų, o grafiškai perteikia konkretų daiktą arba reiškinį, mintis, gyvenimo įvykį. Piktografinį raštą geriausiai yra išlaikę Amerikos indėnai – išlikęs 1849 m. šiuo raštu ant medžio žievės rašytas JAV prezidentui indėnų genčių laiškas, kuriame prašoma leisti persikelti į kitą vietą ir žvejoti kituose ežeruose.
Supaprastinus piešinėlius iš piktografinio rašto išsirutuliojo ideografinis raštas. Šio rašto pavienis ženklas žymi tam tikrą sąvoką. Ideografinį raštą dar ir dabar vartoja kinai, japonai, seniau vartojo egiptiečiai, actekai, šumerai, vietnamiečiai ir kitos tautos.
Ilgainiui ideogramomis imta žymėti ne tik pavienes sąvokas ir jas reiškiančius žodžius, bet ir žodžių dalis, skiemenis. Ėmė rastis naujo rašto tipo – fonografijos – elementų. Fonografinis raštas perteikia jau nebe mintis ar sąvokas, bet garsinę kalbos pusę, jame grafiniai ženklai susieti su kalba.
Skiemeninis raštas yra fonografinio rašto rūšis. Jau III tūkstantmetyje prieš Kristų jį vartojo Mesopotamijoje gyvenę šumerai, taip pat asirai, babiloniečiai. Dabar skiemeninį raštą, paveldėtą iš sanskrito, vartoja Indijos gyventojai, etiopai, korėjiečiai ir kai kurios kitos tautos.
Gerokai vėlesnis už skiemeninį yra foneminis raštas. Jis atsirado tiktai II tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje–I tūkstantmečio pradžioje ir plačiai paplito daugelyje pasaulio tautų. Tai raštas, kuriame atskiras ženklas žymi atskirą garsą. Šio rašto pradininkai yra finikiečiai.
Finikiečių raštą sudarė 22 ženklai, žymintys priebalsius ir pusbalsius. Iš finikiečių raidyną perėmė graikai, jį gerokai pakeitė ir pritaikė prie savo garsų sistemos. Graikų raidyną nusižiūrėjo ir jį prisitaikė Apeninų pusiasalio gyventojai – etruskai, oskai, umbrai, lotynai. Romėnams sukūrus galingą imperiją jų lotyniškasis 23 rašmenų raidynas paplito po visą Vakarų ir Vidurio Europą.
Plisdamas lotyniškasis raidynas įgijo naujų bruožų, buvo pritaikomas prie kiekvienos kalbos. Germanų šalyse nuo XII a. įsigalėjo smailių, kampuotų formų gotikiniai rašmenys, kuriuos keletą šimtmečių vartojo ir čekai, lenkai, o vokiečiai net iki XX amžiaus vidurio. Gotikiniu šriftu XVI–XVII a. buvo spausdinamos ir lietuviškos knygos, tačiau nuo XVIII a. Lietuvoje visuotinai pereita prie apvalių lotyniškųjų rašmenų. Gotikiniai rašmenys išliko tik Rytų Prūsijos lietuviškuose spaudiniuose.
Pirmąją lietuvišką abėcėlę parengė Martynas Mažvydas 1547 metais. Joje buvo 23 gotiškojo raidyno raidės. Ten dar nėra mums įprastų č, š, ž, ą, ę, ė, į, ų, ū. Kiekvienos jų istorija kitokia. Nosines raides ą ir ę pirmieji lietuvių rašytojai perėmė iš lenkų, o jų pavyzdžiu lietuviai pasidarė ir „trūkstamas“ į bei ų. Grafemą ė pasiūlė pirmosios spausdintos (1653 m.) lietuvių kalbos gramatikos autorius Danielius Kleinas. Raidės č, š, ž „su paukščiukais“ dar XIX a. buvo pasiskolintos iš čekų. Pati jauniausia lietuvių abėcėlės raidė yra ū, įdiegta kalbininko Jono Jablonskio.
1503 m. Kelne išleistos lotyniškos knygos „Traktatas kunigams“ („Tractatus sacerdotalis“) paskutiniame puslapyje buvo atrastas lietuviškas poterių tekstas, parašytas nežinomo asmens. Tyrinėtojai nustatė, kad rašyta XVI a. pradžioje. Tai seniausias iš visų iki šiol žinomų tekstų lietuvių kalba.
