Manoma, kad pudra, kaip ir daugelis kitų kosmetikos priemonių, buvo išrasta Egipte. Žavioji Egipto karalienė Kleopatra pudravosi... krokodilų mėšlu. Eilinės egiptietės naudodavo išdžiovintą ir į miltelius sutrintą baltąjį molį. Turtingos romėnės gražinosi kreidos ir nuodingu švino baltalo mišiniu. Laimei, toks mišinys buvo brangus, tad dauguma romėnių naudojo kur kas pigesnę pudrą – ankštinių arba kvietinių miltų mišinį.
Nuo seno žmonės įvairiose pasaulio vietose savo veidus ir kūnus tepdavo kreida ar baltuoju moliu. Ir visai ne dėl grožio – manoma, kad taip būdavo bandoma apsisaugoti nuo piktųjų dvasių. Gyvavo nuomonė, kad dvasios nepuls žmonių, panašių į save – išblyškusių, be kraujo lašo veide.
Ankstyvaisiais viduramžiais pudra neteko savo populiarumo. Gyvenant akmeninėse pilyse ir siaurose miestų gatvelėse veidai ir taip buvo išblyškę. Tačiau tais laikais pudrą buvo labai pamėgusios prostitutės. Buvo ir dar viena kategorija žmonių, negalėjusių apsieiti be pudros, – aktoriai ir juokdariai.
XIV amžiuje pudra vėl tapo madinga Europos aukštuosiuose visuomenės sluoksniuose, ją naudojo ir moterys, ir vyrai. XVII amžiuje į Europą buvo atvežta ryžių, kartu su jais – ir ryžių pudros gaminimo receptas. Pudra daugiausia buvo barstomi perukai. Madingiausi šviesių plaukų perukai buvo vežami iš Flandrijos. Tačiau visiems jų neužteko, tad Liudvikas XIV ypatingu įsaku leido šviesius perukus nešioti tik karališkosios šeimos nariams. Aristokratai greitai surado išeitį – jie iki baltumo nupudruodavo savo tamsius perukus.
Valdant Liudvikui XV atėjo pudros aukso amžius. Kaip ir anksčiau, būdavo pudruojami perukai, o puošeivos storu sluoksniu pudruodavo veidą ir kaklą. Taupumo sumetimais pudra būdavo nenuplaunama kelias savaites – higiena paryžiečiai rūpinosi kur kas mažiau nei grožiu. Anglijos karalienė Elžbieta, nepatenkinta savo veido spalva, pudruodavosi taip gausiai, kad, norėdama atrodyti natūraliau, turėdavo ant pudros sluoksnio nusipiešti vos matomas kraujagysles.
XVII amžiuje pradėtas naudoti vadinamasis ispaniškasis popierius. Jį galima vadinti kompaktinės pudros pradininku – tai buvo knygelė, kurios puslapiai buvo padengti baltą-rožinį atspalvį suteikiančiais dažais. Išplėšusios vieną puslapį moterys juo spalvindavosi skruostus. XVIII amžiuje atsirado įvairių atspalvių pudros – rožinės, baltos, pilkos, vanilės, apelsino atspalvio. Turtingesnės damos netgi turėjo specialiai įrengtas spintas – ten, pasislėpusios nuo aplinkinių, suteikdavo veidui ir kūnui pageidaujamą atspalvį.
Vėliau kurį laiką buvo madinga natūrali veido spalva, kraštutiniu atveju buvo leidžiama pabarstyti odą miltais. Tačiau netrukus pudra vėl grįžo ant kosmetinio stalelio. Garsios aktorės, norėdamos paslėpti odos trūkumus, gerai matomus ryškioje rampų šviesoje, veidą pudruodavo storu sluoksniu. Žinoma, žiūrovės iš visų jėgų stengėsi būti panašios į savo dievaites. Manieringo ir rafinuoto modernizmo periodu pudruotis vėl tapo įprasta ne tik moterims, bet ir vyrams, tačiau tarp pastarųjų ši mada išsilaikė neilgai.
XX a. įvyko tikra kosmetikos revoliucija – Vokietijoje odos priežiūrai buvo pradėti naudoti talko pabarstai. Prancūzai iš talko pradėjo gaminti pudrą, kuri nevirsdavo plutele, nedirgindavo odos ir lengvai maišėsi su įvairiais dažikliais ir aromatais. Iš pudros visiems laikams buvo išguitas švinas ir visos kitos kenksmingos medžiagos – jos buvo pakeistos nepavojingu organizmui cinko oksidu.
Tikrų žinių, kada Lietuvos moterys pradėjo gražintis pudra, nerasta. Manoma, kad jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais kilmingos lietuvaitės dailindavo veidą pudra – jų vyrai žinojo, ko vežti lauktuvių iš svečių šalių...
Nors Lietuvos parfumerijos ir kosmetikos pramonė pudros negamina, galime rinktis žymiausių pudros gamintojų prekes: kompaktinę, birią, rutulinę, net vieną didžiausių naujovių – mineralinę. Pagal norą ir kišenę. Ir ne tik dėl grožio. Juk pudra dar ir saugo odą nuo saulės ir dulkių, vėsina karštą dieną, malšina odos sudirgimą. Gali būti ir vaistas – gaminamos pudros, turinčios antibakterinių ir netgi gydomųjų savybių.
