Receptas užfiksuotas ant šumerų molinės lentelės, kurios amžius – daugiau nei 4500 metų. Spėjama, kad Vakarų Azijoje, Mesopotamijoje, gyvenę šumerai buvo pirmieji, kurie savo drabužius skalbė muilu. Bet pirmiausia jie muilą, kaip vėliau ir arabai, naudojo kaip medicinos priemonę gydydami odos ligas.
Pirmąjį tikrą muilą – šarmų pagrindu – dar iki mūsų eros pradžios pradėjo naudoti galai ir germanai, bet jie vietoj aliejaus naudojo gyvūnų riebalus. Jų sukurtas muilo gamybos principas yra naudojamas iki šių dienų. Germanai savo muilo pastą net eksportavo į Romą: anapus Alpių ji buvo pageidaujama kaip plaukų pomada. Tai, kad ja galima ir plauti, romėnai sužinojo tik po daugiau nei 100 metų.
I amžiuje geriausias muilas buvo gaminamas iš ožkos riebalų ir buko pelenų. Gyvūniniai riebalai ir medžio pelenai labai ilgai buvo pagrindinė muilo žaliava.
IX amžiuje muilo gamybos centru tapo Marselis Prancūzijoje. Po 500 metų didžiausio muilo eksportuotojo laurus skynė Venecija. Itališkas aromatinių medžiagų prisotintas produktas buvo laikomas prabangos preke, jo geidė visos aukštuomenės damos.
Pramoniniu būdu Vakarų Europoje muilas pradėtas gaminti XV amžiuje. Pirmosios didžiosios dirbtuvės įkurtos Sevilijoje ir Malagoje, kiek vėliau – Venecijoje. XIX a. pabaigoje muilo gamyba padidėjo išmokus sintetinti sodą. Šis atradimas tapo pagrindu galingai muilo pramonei plėtotis.
„Nebejotina, kad, palyginus dvi tiek pat gyventojų turinčias valstybes, turtingesne, didesnės gerovės ir kultūringesne galima laikyti tą, kuri sunaudoja daugiausia muilo“, – taip muilo reikšmę XIX a. viduryje nusakė garsus vokiečių chemikas Justus von Liebigas.
1879 m. amerikietis Jamesas Gamble’as (1803–1891), garsiosios kompanijos „Procter and Gamble“ vienas įkūrėjų, sukūrė pirmąjį neskęstantį vandenyje muilą. Pavadintas „Ivory“, jis šiandien yra perkamiausias muilas pasaulyje.
Lietuvoje XIX a. geros kokybės muilas dar buvo prabangos prekė, bet prastesnio ūkinio lengvai galėjo pasigaminti kiekviena šeimininkė. Štai kas rašyta apie muilo gamybą Kupiškio rajone XX a. pirmoje pusėje: „Muilo virimas vaikams labai patikdavo. Atsiveždavo tėvelis „muilo akmens“, įvairių dėžučių nuo konservų. Pjaustydavome lašinius, virdavome muilą prie šulinio iškastoje duobėje ant rinkių bidone. Išvirtą išpilstydavome, aušinome, o vėliau prausėmės, skalbėme nosinaites, skareles ir kojinaites.“
Pirmosios muilo dirbtuvės įsteigtos tik XIX a. pradžioje. Panašiu metu duris atvėrė ir Vilniaus (1816 m.) bei Kauno (1853 m.) muilo fabrikai. 1927 m. veikė 15 muilą verdančių įmonių Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje. 1937 m. buvo pagaminta 230 tonų tualetinio muilo. Šiandien muilą gamina bendrovės „Naujoji Ringuva“, „Higėja“, „Koslita“ ir kitos.
Jei jūsų netenkina gamyklinis muilas su sintetiniais priedais, galite rinktis rankų darbo muilą. Jo pagrindą sudaro augaliniai aliejai: kokosų, palmių, alyvuogių ir saulėgrąžų. Šiandien Lietuvoje galime lepintis ir egzotišku juoduoju muilu, gaminamu Vakarų Afrikoje, Ganos moterų kooperatyvo rankomis. Tai visiškai natūralus produktas, susidedantis tik iš taukmedžio sviesto, kurio sudėtyje yra net 50 proc., ir kokosų aliejaus.
