Žodis „kalendorius“ kilęs iš lotynų kalbos: romėnai kalendomis (Calendae) vadindavo pirmąją mėnesio dieną, kai būdavo grąžinamos skolos, o kalendoriumi (lot. calendarium) – skolų knygelę. Vėliau taip imta vadinti laiko skaičiavimo sistemą, pagrįstą nuolat pasikartojančiais gamtos reiškiniais.
Įvairiose šalyse įvairiais laikais buvo naudojami skirtingi kalendoriai, jie buvo nuolat tobulinami ir tikslinami.
IV tūkstantmetyje prieš Kristų senovės Egipte naudotas Saulės kalendorius, sudarytas atsižvelgiant į metų laikų kaitą ir vadinamuosius atogrąžinius metus, turinčius 365,2422 paros. Pirmieji Saulės kalendoriai turėjo 365 paras. Dėl jų ir atogrąžinių metų neatitikimo praėjus 100 metų kalendorinių metų pradžia maždaug 24 paromis nebeatitikdavo metų laikų. Kad sustabdytų šį slinkimą, romėnai 46 m. prieš Kristų įvedė keliamuosius metus. Taip atsirado Julijaus kalendorius. Pagal šį kalendorių treji metai iš eilės turi po 365 paras, o ketvirtieji (keliamieji) – 366 paras.
Julijaus kalendorius išplito po krikščioniškąsias valstybes, pagal jį buvo patvirtintos religinių švenčių datos. Tačiau Julijaus metai buvo šiek tiek ilgesni už atogrąžinius metus, dėl to pavasario lygiadienis, IV a. sutapęs su kovo 21-ąja, XVI a. atslinko į kovo 11-ąją. Velykų šventės tolo nuo joms skirto metų laiko. Todėl nuspręsta šiek tiek pakeisti keliamųjų metų skaičiavimo tvarką. 1582 m. popiežiaus Grigaliaus XIII bule įvestas patobulintas kalendorius: kas 400 metų iš jo išmetamos 3 paros, nes keliamaisiais metais nelaikomi tie paskutinių šimtmečių metai (pvz., 1700, 1800, 1900, 2100), kurie nesidalija iš 400.
Šis Grigaliaus kalendorius dabar naudojamas daugelyje pasaulio šalių.
XVIII–XVII a. prieš Kristų Mesopotamijoje laikas skaičiuotas pagal Mėnulio kalendorių. Jo pagrindas – sinodinis mėnuo, trunkantis 29,5306 paros – per tiek laiko pasikeičia Mėnulio fazės. Mėnulio kalendoriaus metus sudarė 354 paros – 12 mėnesių po 30 arba 29 paras. Tikrieji Mėnulio metai (12 sinodinių mėnesių) turi 354,3672 paros, todėl kai kurie kalendoriniai Mėnulio metai pailginami viena para, kad metai visada prasidėtų per jaunatį. Mėnulio metai 11 parų trumpesni už atogrąžinius, todėl jų pradžia slenka per visus metų laikus – ratas apsukamas maždaug per 33,6 metų.
Dabar Mėnulio kalendorius naudojamas islamo šalyse, o metai skaičiuojami nuo pranašo Mahometo bėgimo iš Mekos į Mediną datos (622 m. liepos 16-osios).
Senovės graikai, persai ir kitos tautos naudojo Mėnulio ir Saulės kalendorius, kurie derino sinodinius mėnesius ir atogrąžinius metus. Besikaupiantis 11 parų skirtumas tarp atogrąžinių ir Mėnulio metų buvo kompensuojamas kas kelintus kalendorinius Mėnulio metus pailginant vienu 30 parų mėnesiu – tokiu atveju metai turi 13 mėnesių, arba 384 paras.
Dabar tokie kalendoriai naudojami Izraelyje ir kai kuriose Tolimųjų Rytų šalyse.
Savitą kalendorių buvo sukūrusios senosios Amerikos tautos: olmekai, majai, actekai. Jame dera du ciklai: vienas jų – ritualinis – susideda iš 260 dienų, o kitas – pasaulietinis – beveik atitinka Saulės metus (365 dienos). Kas 52 metus abu ciklai sutampa, ir tada pasauliui esą kyla sunaikinimo grėsmė. Taigi pagal actekų kalendorių, 2012 m. gruodžio 21-oji galėjo būti paskutinė pasaulio diena...
Istoriografiniuose šaltiniuose baltų genčių kalendorinės sistemos neužfiksuotos, todėl galima tik spėti, kad senovėje Lietuvoje naudotas sudėtingas Mėnulio ir Saulės kalendorių derinys. Po Lietuvos krikšto (1389 m.) Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pereita prie Julijaus kalendoriaus, o Grigaliaus kalendorius Lietuvoje įsigaliojo 1584 m. sausio 1-ąją. XVIII a. pabaigoje Rusijai aneksavus didesnę Lietuvos dalį čia 1800 m. sausio 1-ąją buvo grįžta prie Julijaus kalendoriaus. 1915 m. visoje Lietuvoje vėl įsigaliojo Grigaliaus kalendorius. Beje, pati Rusija prie naujojo kalendoriaus perėjo tik 1918 m., tačiau stačiatikių religinės šventės ir toliau švenčiamos pagal senąjį Julijaus kalendorių.
