Kas pirmasis ir kada įžvelgė sodos naudą, nežinoma. Tačiau tikėtina, kad pirmiausia buvo pastebėta, jog lydantis jos ir smėlio mišiniui susidaro stiklas. Galbūt tai buvo Egipte? Ten karšta, yra daug smėlio ir ežerų, kurių dugne soda nusėdusi mineralų natrono ir trono pavidalu. Šie ežerai ilgą laiką buvo vienintelis sodos, be kurios sunkiai įsivaizduojama stiklo gamyba, šaltinis.
Žinoma, kad 4000 metų prieš Kristų egiptiečiai vertino sodą ir naudojo ją stiklui gaminti, praustis ir balzamuoti. I amžiuje gyvenęs žymus graikų botanikas ir gydytojas Dioskoridas savo veikale „De Materia Medica“ mini sodos gavimą garinant ežero vandenį.
Alchemikus soda domino kaip medžiaga, kuri šnypščia. Paveikus ją acto ar sieros rūgštimi girdėti šnypštimas, kurio tada niekas negalėjo paaiškinti. Graikai ir romėnai sodą naudojo plauti ir skalbti. O pradėjus gaminti muilą atsirado dar viena jos taikymo sritis.
Sodą išgaudavo ir iš kai kurių augalų pelenų. Pavyzdžiui, iš Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno pakrantėje augančių Salsola soda krūmokšnių. Tai ypač paplito viduramžiais.
1736 m. prancūzų mokslininkas Henri Louis Duhamelis du Monceau (1700–1782) išskyrė gryną sodą, o po metų nustatė, kad soda ir potašas (kalio karbonatas) yra du skirtingi junginiai. Iki tol jų niekas neskyrė.
Iki XVIII a. pabaigos buvo naudojama tik gamtinė soda. Ir ji buvo labai brangi. 1791 m. prancūzų chemikas Nicolas Leblanc’as (1742–1806) išrado sodos gamybos iš natrio sulfato, kalcio karbonato ir anglies būdą. Mokslininkas rašė, kad lydant šį mišinį jo paviršiuje susidaro daug liepsnelių, panašių į žvakių liepsneles, kurios išnyksta susidarius sodai. Vėliau jis įkūrė sodos gamyklą, kuri per Prancūzijos revoliuciją (1789 m.) kartu su sodos gamybos patentu iš jo buvo atimta. Nors turtas po kelerių metų mokslininkui buvo grąžintas, juo pasinaudoti nesuspėjo – mirė skurde.
Vėliau N. Leblanc’o sodos sintezės metodą pakeitė geresnis. 1861 m. belgų chemikas Ernestas Solvay (1838–1922) pasiūlė sodą gaminti amoniakiniu būdu iš valgomosios druskos, kalcio karbonato ir amoniako. Šis metodas naudojamas ir šiais laikais.
Lietuviai stiklui ir muilui gaminti naudojo vietinę žaliavą – medienos pelenus. 1940 m. vasario 8 d. laikraštis „Trimitas“ rašė, kad lietuviams jau nereikės sodos atsivežti iš užsienio, nes ir Lietuvoje bus sodos fabrikas. Okupacija ir karas šiuos planus pakeitė. Šiais laikais į Kauno stiklo fabriką soda dažniausiai importuojama iš Krymo, Rusijos, Lenkijos.
