Maždaug 9000 m. prieš Kristų atsirado moliniai dubenėliai ar puodeliai taukams deginti ir taip pasišviesti. O likus 3000 metų iki Kristaus egiptiečiai jau naudojo pirmąsias aliejines lempas. Tokių lempų IV amžiuje prieš Kristų būta ir Graikijoje. Tai buvo iš akmens, molio ar kaulų pagaminti indai, į kuriuos įpilta alyva ar riebalai būdavo padegami. Vėliau, pastebėjus kapiliarumo reiškinį, imta deginti nebe atvirą indą, o dagties galą. Graikai ir romėnai, kad išgautų kuo ryškesnę šviesą, naudojo daug dagčių.
Viduramžiais Europos miestiečių namuose šviesą skleidė aliejinės ir lajinės lempelės, žvakidės, moliniai, mediniai ir metaliniai žibintai, bra, sietynai. Labai puošnūs įmantrių formų buvo baroko epochos žibintai, krištoliniai, porcelianiniai sietynai. Mėgo žmonės ir figūrines žvakides, vadinamuosius žirandolius, liustras, bra. XVIII a. antroje pusėje europiečiai pasišviesdavo aliejiniais ir lajiniais žibintais, vėliau – žibalinėmis lempomis.
1780 m. Šveicarijos mokslininkas François Pierre Ami Argand’as (1750–1803) išrado stiklinę vamzdinę lempą, kuri degė šviesiau, nedūmijo, o svarbiausia – degantį dagtį saugojo nuo vėjo. Ši sistema vėliau buvo pritaikyta dujų lempose. 1790 m. škotas Williamas Murdochas (1754–1839) pirmasis savo namus ir biurą apšvietė dujomis. Po to ši kuro rūšis buvo sėkmingai pritaikyta miestų apšvietimui.
Apie 1840-uosius buvo užpatentuota kaitinamoji elektros lemputė, tačiau tuo metu tokios lemputės buvo nepopuliarios, nes dar nebuvo priemonių sukurti pakankamą vakuumą, kuris apsaugotų kaitinamąjį siūlelį nuo sudegimo. Be to, elektros energija buvo brangi. 1879 m. amerikiečių išradėjas Thomas Alva Edisonas (1847–1931) pademonstravo kaitinamąją lempą su angliniu siūleliu.
Dabar veikiausiai šviesiausia lempa yra įrengta Las Vegaso (JAV) viešbutyje „Luxor“. 45 ksenonų, 7 tūkst. vatų spindulys skleidžia tokį stiprų šviesos „ryšulėlį“, kad teoriškai 16 kilometrų aukštyje būtų galima skaityti laikraštį. Šviesos spindulio stiprumas atitinka 300 milijonų 100 W lempučių – arba 40 milijardų žvakių.
Lietuvoje seniausi šviestuvai buvo rasti Šventojoje ir Nidoje. Tai buvo moliniai ornamentuoti ruonių taukų dubenėliai su dagčiu. Iki XIX a. antros pusės kaimiečiai dažniausiai pasišviesdavo balanomis su žibinčiumi, žvakidėmis ir žibintais su taukų ar vaško žvake. Po 1830 m. miestų gatves apšviesdavo iš pradžių lajiniai, vėliau – aliejiniai, žibaliniai, dujiniai žibintai. XX a. pradžioje miestuose jau švietė elektriniai šviestuvai.
