Netrukus kitas pirmykštis „išradėjas“ prie tokios nuolaužos pritvirtino rankeną iš medžio, kaulo arba rago. Ji nuo aštrių ašmenų saugojo ranką, peiliu tapo patogiau naudotis.
Apsirūpinę tokiais įrankiais neandertaliečiai galėjo lengviau nudirti sumedžiotų žvėrių kailį ir išdarinėti mėsą – atskirti ją nuo kaulų, sausgyslių ar jungiamųjų audinių. Arba mėsą supjaustyti juostomis, kad galėtų išsidžiovinti ir tokiu būdu sukaupti atsargų blogesniems laikams. Peiliu neandertaliečiai gludino ir aštrino medines ietis.
Dar vienas svarbus šio laikotarpio išradimas – titnaginis grandukas – aštriakraštis įrankis medžiui arba kaului apdoroti. Kitu panašiu įrankiu – gremžtuku – pirmykščiai žmonės išdirbdavo kailius, odas ir kitas minkštas medžiagas. Rėžtuku būdavo raižomas kaulas.
Maždaug prieš 5000 m., kai žmonės išmoko išgauti ir apdirbti metalą, peilių geležtes pradėta gaminti iš vario ir bronzos, o dar vėliau – iš geležies ir plieno. Toks peilis tapo ne tik darbo įrankiu, bet ir pavojingu ginklu.
Lenktinį peilį išrado romėnai – jis pirmiausia buvo naudojamas kaip skustuvas. Sprendžiant iš Kembridžo muziejuje demonstruojamo 2000 m. senumo įrankio, romėnai sukūrė ir garsiojo šveicariško karinio peilio prototipą. Šio peilio romėniška versija turi šaukštą, šakutę, smaigą ir net kažką panašaus į dantų krapštuką.
Šiandien daugelis peilių praktiniais sumetimais gaminami iš nerūdijančiojo plieno, t.y. į plieno lydinį dažniausiai dedama chromo. Deja, jis trapesnis ir minkštesnis. Todėl nerūdijančiojo plieno peiliai pjauna šiek tiek blogiau. Kai kurios firmos ir šiandien gamina peilius iš rūdijančiojo plieno, bet padengia juos teflonu ar apkala nerūdijančiu metalu.
Lietuvoje, kaip ir kitur, akmens amžiuje naudoti titnaginiai ir kauliniai peiliai. Bronzos amžiuje vietinės gamybos žalvarinių peilių dar nebūta, visi buvo atvežtiniai – vienas toks peilis rastas Alytuje, kitas – Margiuose (Varėnos r.). Todėl daugiausia tebenaudoti kauliniai peiliai – Narkūnų (Utenos r.) ir Sokiškių (Ignalinos r.) piliakalniuose rasta nemažai peilių, pagamintų iš šonkaulių. Šie radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Geležies amžiuje paplito tiesūs ir lenkti geležiniai peiliai. Paprastai peiliai nebuvo ilgi – 5–22 centimetrų. V–VI a. Vidurio Lietuvoje paplitę kovos peiliai jau ilgesni – kartais siekė net pusmetrį. Iki XIV a. peiliai buvo tveriami į medines, vėliau – į kaulines, metalines rankenas. Peilius – kartais odinėse makštyse su žalvariniais apkalais ir prikabintus prie diržo – nešiodavo ir vyrai, ir moterys.
