1995 m. Žemutinėje Saksonijoje, vienoje akmens anglių kasyklų prie Helmšteto (Vokietija), archeologai rado pailgą medinį daiktą – bene seniausią iki šiol rastą ietį. Prieš gerus 400 tūkst. metų šioje vietovėje gyveno pirmykščiai Homo heidelbergensis rūšies žmonės. Jie dažniausiai iš eglių kamienų gamino iki 2,5 metro ilgio ietis. Pašalindavo šakas ir žievę, maždaug dešimt centimetrų nusmailindavo vieną jos galą, o svorio centrą parinkdavo taip, kad jis būtų arčiau smaigalio, maždaug priekiniame ieties trečdalyje.
Daugelį tūkstantmečių ietis buvo vienintelis ginklas, kuriuo akmens amžiaus žmonės galėdavo sumedžioti didesnį grobį. Vėliau prie medinio ieties koto pradėta tvirtinti titnaginius, kaulinius ar raginius, galop metalinius ietigalius. Prieš 20 tūkst. metų ietis buvo dar patobulinta: atsirado ietisvaidis – medinė lentelė su grioveliu ieties kotui įstatyti ir atrama bukajam ieties galui. Pasitelkęs tokį savotišką rankos „ilgintuvą“ medžiotojas galėdavo ietį nusviesti net 100 metrų. Vėliau ietisvaidis taip pat patobulėjo – jį dabar sudarė stulpas su išpjova iečiai ir tam tikras svaidymo mechanizmas – ir buvo naudojamas kaip savotiška katapulta.
Pirmykščiai medžiotojai naudojosi dar vienu „nuotoliniu“ ginklu: 80 cm ilgio lazda abiem nusmailintais galais. Ją sviesdavo taip, kad skriedama apsisuktų ir pataikytų į paukštį, kiškį ar kitą smulkų žvėrį. Beje, panašiu principu veikia australietiškasis bumerangas – lenktas, dažniausiai medinis, svaidomasis ginklas. Teisingai sviestas jis kilpos pavidalo trajektorija skrenda tam tikrą atstumą, sukasi ir, jei nekliudo taikinio, parskrieja atgal. Manoma, kad prieš 100 tūkst. metų atsirado bola – maždaug pusantro metro virvė ar diržas, prie kurio galų pririšami du arba trys akmeniniai rutuliai. Sviestos bolos virvė apsisuka apie taikinį, paprastai – medžiojamo paukščio ar žvėrelio kojas.
Prabėgus tūkstantmečiams konstruktoriai dar labiau ištobulino katapultos mechanizmą, kuris leido dideliais nuotoliais svaidyti akmenis. Manoma, kad pirmasis šį ginklą 399 m. prieš Kristų panaudojo Sirakūzų tironas Dionisijas I.
Lietuvoje ietis naudota nuo akmens amžiaus. Geležies amžiuje ietigalius pradėjus gaminti iš geležies ietis tapo pačiu svarbiausiu ginklu. X–XI a. paplitus šarvams ietigalius imta gaminti iš plieno – itin paklausūs buvo ypatingo Damasko plieno ietigaliai.
Apie 1386–1388 m., Jogailos valdymo laikais, nukaltose monetose vaizduojamas raitelis – Lietuvos valdovo ir valstybės simbolis, rankose laikantis ne kalaviją, bet ietį. XV–XVII a. LDK kariai buvo ginkluoti trijų tipų ietimis: trumpomis, vidutinėmis ir ilgomis.
Atsiradus šaunamiesiems ginklams jas imta naudoti vis rečiau, tačiau dar XVIII a. jomis buvo ginkluoti lengvieji raiteliai – ulonai.
Vėliau ieties metimas buvo Lietuvoje mėgstama sporto šaka. 1958 m. spalio 30 d. Lietuvos ietininkė Birutė Kalėdienė Tbilisyje ietį nusviedė 57 m 49 cm ir pirmoji iš Lietuvos lengvaatlečių pasiekė pasaulio rekordą.
