Ketvirta gausioje šeimoje
„Vaikystė man visada yra malonus prisiminimas“, – sako Akvilė Maksimavičienė, moteris, kurios gyvenimo istorija persmelkta šimtmečio išmintimi ir tikrumu. Ji užaugo Rokiškio rajone, ūkininkų šeimoje. Gyvenimas nebuvo vargingas, bet ir netekėjo ramia tėkme.
Maksimavičių šeimoje augo penki vaikai. „Eleonora, Bronė, Elena, aš ir paskutinis, išsvajotas brolis. Kai gimiau, ketvirta dukra iš eilės, tėvai tikėjosi sūnaus. Jie net pas gydytojus buvo važiavę pasitarti! Bet štai, gimiau aš. Ir, žinot, nors iš pradžių tai kaime nebuvo labai garbingas dalykas, mane tikrai labai mylėjo.“
Akvilė pasakoja apie tą laiką šilčiausiai. „Pamenu, kaimynas, kuris tapo mano krikštatėviu, visada eidamas pro šalį pavaišindavo saldainiais – tais, „dūdelėm“. O kai galiausiai gimė brolis, turtingieji kūmai jam saldainių atveždavo tiek, kad ir man užtekdavo. Tie popierėliai – spalvoti, blizgantys, gražūs – buvo tikras lobis.“
Šeima gyveno vienkiemyje, kaimynai buvo tolokai. „Mes nebėgiodavom pas vaikus pažaisti, nes jų tiesiog nebuvo arti. Bet mūsų buvo penki, tad žaidimų ir džiaugsmo užteko. Augome kaip vienas kumštis.“
Pradžios mokykla buvo visai netoli. „Kai baigiau pradžios mokyklą, reikėjo dar lankyti 5 ir 6 skyrių. O tada jau gimnazija. Mokyklinius metus pradėjau dar laisvoje Lietuvoje, bet netrukus atėjo karas. Vokiečiai, partizanai, stribai – jie visi supainiojo mūsų jaunystę“, – prisimena mokyklines dienas A. Maksimavičienė ir su jauduliu pasakoja apie gyvenimą pakeitusį karą.
Ko pamiršti neįmanoma
Akvilė prisimena, kaip jų šeimą aplankydavo miško broliai. „Tėtis juos vadino miško broliukais. Jie ateidavo prašyti iškūrenti pirtį. Kažkas tuo metu stovėdavo sargyboje, kad nepastebėtų. O dieną ateidavo stribai. Pamenu, kaip mano dar visai mažą brolį jie su šautuvais varė ant daržinės ieškoti partizanų. Tai buvo tokie laikai, kurių neįmanoma pamiršti.“
Didžiąją dalį giminės išvežė į Sibirą. Nors Akvilės šeima išvengė šios tragedijos, bet išvežė mano mamos giminę – dėdę, pusbrolius.“ Vieną epizodą Akvilė prisimena su kartėliu. „Kartą naktį pas mus kažkas beldėsi. Pagalvojom, kad atėjo mus išvežti. Durų neatidarėm. O pasirodo, kaimynai ieškojo mano sesers Eleonoros – ji buvo medikė. Kaimynų dukrai ką tik buvo gimusi mažytė, o šeimą tuo metu vežė į Sibirą, jaunai mamai pasidarė bloga. Eleonora visą gyvenimą jautė kaltę, kad tada neatidarėm durų ir ji negalėjo padėti.“
Pasirinko Smalininkus
Baigusi studijas Kaune, Akvilė pradėjo dirbti matematikos mokytoja Trakų Vokėje, vėliau Buivydiškėse, o po to – Smalininkuose. „Nežinau, kodėl. Mano tėviškė buvo labai toli, Vilniuje tuo metu turėjau visus patogumus, o čia mane apgyvendino name su klibančiais laiptais, kiaurais langais ir lauko tualetu.“
Tačiau Smalininkai tapo jos namais. „Gyvenimas čia pasidarė labai savas. Dirbau technikume, viskas pamažu pasikeitė – pastatė naują technikumą, dėstytojams skirtus butus.
Visą straipsnį skaitykite „Šviesa“ Nr. 7.
