Kultūrinės veiklos ieškojo patys
Nors senjorų savanorystė kultūriniuose renginiuose Lietuvoje vis dar neįprasta, šios iniciatyvos populiarumas auga. O kitaip ir būti negali – kaip pasakoja tokią savanorystės idėją iniciavusi „Senjorų pasaulio“ įkūrėja Vida Greičiuvienė, Lietuvos senjorai vis dažniau domisi savanorystės galimybėmis ir ieško širdžiai mielos bei prasmingos veiklos.
„Senjorų susidomėjimas savanoryste auga, tačiau jie ieško veiklų, kurios atitiktų jų asmeninius interesus. Pavyzdžiui, medicinos srityje dirbę žmonės dažnai nori išbandyti kažką visiškai naujo, o ne sugrįžti į aplinką, kurioje sukosi ne vieną dešimtmetį. Apie savanorystę teatre, renginiuose užsimindavo dažnas mūsų bendruomenės narys, tad mums neliko nieko kito, tik imti ir ieškoti galimybių“, – šypsojosi V.Greičiuvienė.
Ieškoti kultūrinės savanorystės senjorams V.Greičiuvienei ilgai neteko – priimti savanorius mielai sutiko ansamblis „Lietuva“. Spektaklio „Pelėda Drūlija“ organizatoriai džiaugiasi – senjorai savanoriai puikiai įsiliejo į ansamblio savanorystės programą ir tapo neatsiejama spektaklių dalimi. Nors spektaklių metu savanorių komanda kito, teatro užkulisiuose džiugiai sukiojosi daugiau kaip dešimt senjorų.
„Senjorai ne tik pasitikdavo atvykstančius žiūrovus – vaikus, jų mokytojus ir tėvelius – bet ir prisidėjo sprendžiant organizacinius klausimus bei derinant kitus užkulisinius klausimus. Visada laukėme pasiūlymų, idėjų, ką dar būtų galima bendromis jėgomis įgyvendinti. Esame jiems dėkingi už viską, – šypsojosi ansamblio „Lietuva“ Komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vadovė Greta Švedkauskė. – „Senjorų pasaulio“ įsitraukimą teigiamai įvertino ir mūsų žiūrovai, kai kurie liko maloniai nustebę. Kiek žinome, senjorams ši patirtis taip pat labai patiko.“
Senjorų įspūdžiai – nuo jausmingų akimirkų iki iššūkių
Tai, kad savanorystė teatre paliko neišdildomą įspūdį, paliudija ir į šią savanorystę drąsiai nėrę savanoriai. Štai ilgus metus priešmokyklinio ugdymo mokytoja dirbusi Vida džiaugėsi, kad savanorystė jai leido tęsti įprastą rutiną.
„Dar iki rugsėjo dirbau priešmokyklinio ugdymo mokytoja, tad išėjusi į pensiją ir susidūrusi su senjorų kasdienybe, jaučiausi tarsi ieškodama savęs iš naujo. Juk ilgus metus didžiulė dienos dalis buvo skirta darbui, tad kai tai dingo, atsirado tuštuma… Džiaugiuosi, kad taip greitai turėjau galimybę pasinerti į veiklą, kurioje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, vėl prisiminiau tą savo darbo kasdienybę“ – sakė Vida.
Pašnekovė šypsosi – savanorystė jai dovanojo ir netikėtumų, ir neeilinių galimybių. „Smagiausia buvo sutikti savo buvusį auklėtinį – dabar jis jau antrokas. Tai buvo nepaprastai miela akimirka, tikra staigmena“, – su šypsena pasakojo ji.
Naujų įspūdžių savanorystėje ieškojo ir senjorė Marivida, prieš septynerius metus užbaigusi darbą, kaip šeimos gydytoja. Prieš kelerius metus Jungtinėse Amerikos Valstijose savanoriavusi moteris vos sulaukusi galimybės savanoriauti Lietuvoje, į tokią ir nėrė.
„Oi, kaip man norėjosi savanorystės Lietuvoje. Amerikoje turėjau nemažai draugių, su kuriomis eidavau į senjorų klubus ir ten savanoriaudavau, o sugrįžus į Lietuvą man tokių galimybių labai trūko. Tai tik džiaugiuosi, kad jų mūsų šalyje atsiranda, kad savanorystė Lietuvoje tampa ne tik jaunimo reikalu“ – dalijosi ji.
Spektaklyje „Pelėda Drūlija“ savanoriavusi Merivida juokiasi, kad savanorystė Lietuvoje nestokojo ne tik įspūdžių, bet ir savotiškų… nuotykių.
„Spektaklyje buvo ne tik lietuvių, bet ir užsieniečių vaikų, todėl užkulisiuose buvo visko. Vienoje grupėje nei auklėtoja, nei mokytoja, nei vaikai nemokėjo lietuviškai, visi buvo pasimetę… Buvo nemažas iššūkis, tačiau pavyko grupę sukoordinuoti. Štai taip ir įgyji naujų patirčių“ – nusijuokė pašnekovė.
Paklaustos, ar ateityje norėtų tęsti savanorystę, senjorės nė nesusimąstė – be abejonės, taip! „Visų pirma, savanorystė yra proga išeiti iš namų, išbandyti ką nors naujo, praturtinti kasdienybę. Turiu pažįstamų, kurios man sako pavydinčios, nes pačios vis nesiryžta pradėti savanoriauti… Ką joms pasiūliau, ogi pirmą kartą kur nors nueiti dviese. Taip jaukiau, o neilgai trukus nebus baisu eiti ir vienai. Tą patarčiau visiems dvejojantiems“, – šypteli anksčiau pardavimų srityje dirbusi, o išėjus į pensiją galimybių bendrauti su žmonėmis ieškojusi Gražina.
Sklandų savanorių ir priimančios organizacijos bendravimą užtikrino savanorių koordinatorė Lina.
„Tokį empatišką, girdintį ir sklandžiai bendraujantį žmogų svarbu turėti kiekvienai organizacijai, skatinančiai vyresnio amžiaus žmonių savanorystę. Mums pasisekė,“ – džiaugiasi V. Greičiuvienė.
