Patirtos netektys, savijautą apsunkinančios ligos ar gyvenimas vienatvėje, ypač artėjant bene gražiausioms metų šventėms, gali sukelti liūdesį ir skausmingas emocijas. Tačiau, anot vaistinių tinklo „Camelia“ ir „Sidabrinės linijos“ atstovių, kiekvienas visuomenės narys gali ištiesti užuojautos ir pagalbos ranką.
„Camelia“ vaistininkė Julija Aganauskaitė-Žukaitė pastebi, kad vaistinė neretai tampa ta vieta, į kurią senyvo amžiaus žmonės užsuka ne tik įsigyti reikalingų vaistų ar kitų preparatų, bet ir ieškodami draugijos pokalbiams. Gruodį, artėjant didžiosioms metų šventėms, kai kurie vieniši senoliai pasidalinti užplūdusiomis emocijomis ir patiriamais iššūkiais užsuka kone kasdien. Anot jos, net ir sunkiai vaikštantys, lazdele pasiremiantys senjorai vis tiek varginasi atkeliauti į vaistinę dėl kelių minučių nuoširdaus bendravimo.
„Vaistinė jau daugybę metų yra ta vieta, kur senjorai jaučiasi saugūs, būna išklausyti ir suprasti. Ne kartą teko bendrauti su garbaus amžiaus žmogumi, norinčiu įsigyti miego kokybę gerinančių ar nervinę įtampą mažinančių preparatų, kurio pasiteiravus apie esamą savijautą, išgirstu liūdnas istorijas. Vieni graudinasi kalbėdami apie tolimuose miestuose ar net užsienyje gyvenančius šeimos narius, kurių nepavyks pamatyti per žiemos šventes; kiti lieja širdgėlą dėl patirtų netekčių, sunkių ligų ir dėl to pasikeitusių Kalėdų tradicijų. Aplink yra gausybė vienišų žmonių, kurie Kūčias ir Kalėdas sutiks kitaip, nei anksčiau, o tai gali būti išties skaudu ir jautru.
Jei vaistinėje nebūna didelio pacientų srauto, visada skiriu daugiau laiko senjorams – stengiuosi juos išklausyti, pasikalbėti ir paguosti dėl užklupusių sunkių akimirkų. Po mūsų pokalbio senjoro veide atsiradusi šypsena man kaskart primena, kad kiekvienas galime bent šiek tiek prisidėti prie to, kad aplinkiniai jaustųsi geriau“, – darbo vaistinėje aplinkybėmis dalinasi vaistininkė.
Vienišumas gali būti ir nebylus
Emocinę ir informacinę pagalbą bei draugystės pokalbius telefonu vyresnio amžiaus žmonėms siūlančios „Sidabrinės linijos“ bendraįkūrėja Kristina Čiuželienė pasakoja, kad nėra lengva pastebėti ir atpažinti vienišus žmones, ypač prieš šventes, kai kasdienybė tampa intensyvesnė, kiekvienas stengiasi užbaigti pradėtus darbus, galvoja apie pasiruošimą Kalėdoms ir naujiems metams.
„Svarbu suprasti, kad vieniši senoliai nesėdi gatvėje su užrašu „Aš vienišas“. Kartais net ir šalia mūsų esantys vyresnio amžiaus žmonės gali atrodyti geros nuotaikos, pasitikintys savimi, tačiau iš tikrųjų – taip tiesiog stengiasi aplinkiniams neparodyti tikrosios savo savijautos. Per visą „Sidabrinės linijos“ gyvavimo laiką ne kartą teko pastebėti, jog senjorams sunku prabilti apie savo vienišumą, skaudžius išgyvenimus – kai kurie visa tai slepia ir nuo savo šeimos narių, nes mano, kad juos nuliūdins ar „užkraus“ savo problemomis, – pasakoja K. Čiuželienė.
Ji skatina prieš šventes atrasti galimybę sustoti, nurimti ir pagalvoti apie artimuosius – kokie žmonės kasdien mus supa, kaip jie jaučiasi. Gal artimoje aplinkoje ar kaimynystėje yra vienišų žmonių, kuriems galime padėti užpildyti jaučiamą tuštumą, skirdami laiko prasmingam pokalbiui prie arbatos puodelio, trumpam vizitui ar bent minimaliai pagalbai padedant panešti pirkinių krepšius iki namų.
Ženkite pirmą žingsnį – užduokite klausimą
K. Čiuželienė atskleidžia, kad per metus tarp „Sidabrinės linijos“ savanorių ir senjorų įvyksta apie 40 tūkst. įvairios formos pokalbių. Jų skaičius įprastai ūgteli tamsiuoju metų laiku ir dar labiau intensyvėja artėjant žiemos šventėms. Šiuo metu su senjorais įvairiausiomis temomis kalbasi daugiau kaip 540 savanorių, vienam pokalbiui neretai paskirdami valandą ir daugiau.
„Senjorai prieš Kalėdas į „Sidabrinę liniją“ skambina norėdami pasveikinti, pasidalinti džiugiomis akimirkomis, tačiau neišvengiama ir liūdnesnių nuotaikų. Į pagalbos liniją skambina ne tik vieniši, tačiau ir suaugusių vaikų turintys vyresnio amžiaus pašnekovai. Kai kurie prisipažįsta, kad jų vaikai neturi pakankamai laisvo laiko ilgiems pokalbiams, todėl kartą per savaitę bent valandą kalbasi su savanoriais. Deja, nemažai senjorų vis dar nesiryžta paskambinti nemokamu numeriu 0 800 800 20 ir užsiregistruoti pirmam pokalbiui“, – patirtimi dalijasi K. Čiuželienė.
Kaip pradėti pokalbį?
Ieškant patarimo, kaip užmegzti pokalbį su vienišu vyresnio amžiaus kaimynu ar kaimyne, K. Čiuželienė ragina nebijoti žengti pirmą žingsnį – pakalbinti, paklausti, kaip laikosi: tebūnie pokalbis paprastas, apie kasdienius dalykus. Anot jos, galima tiesiog pasidomėti senjoro pomėgiais, išklausyti jį.
„Nereikia primygtinai siūlyti savo pagalbos, jei žmogus to neprašo, kartais pakanka šilto bendravimo ir nuoširdaus dėmesio. Žmogus išdrąsėjęs pats papasakos, ko stokoja, kokios paramos jam trūksta. Dažniau kalbantis pastebėsite, jog pašnekovas vis lengviau jums atsivers“, – pataria skambučių centro vadovė.
Jai antrina ir vaistininkė J. Aganauskaitė-Žukaitė, pridurdama, kad emocinis ryšys, nepaisant žmogaus amžiaus, yra vienas svarbiausių kokybiško bei laimingo gyvenimo aspektų. Vienišumas ir socialinis atsiribojimas nemenkai prisideda prie nemigos, psichikos sveikatos problemų ir net psichosomatinių skausmų išsivystymo. O bendravimas ir draugiškų ryšių palaikymas gali pakelti laimės hormono serotonino lygį, taip stiprinti imuninės sistemos veiklą ir netgi lemti ilgesnį gyvenimą.
