Nors ji niekada nebuvo labai religinga bei nepasižymėjo konservatyviomis pažiūromis, vidurinėje mokykloje ypač atkakliai gynė savo pasiryžimą pirmą kartą pasimylėti tik susituokus: „Man atrodė: „Na, taisyklė yra taisyklė! Juk girdėjote, ką lytinio švietimo pamokos metu baimingai sakė kultūros mokytoja! Pasilaikykite tai savo kelnėse.“
Tačiau bręstant vis mažiau Erinos draugų palaikė susilaikymo idėją taip karštai, kaip ji. Tai ją glumino – kuo seksas yra toks nuostabus? „Aš tiek mažai apie tai galvodavau, jog tik ištekėjusi supratau, kad čia galimai slypi kažkas didesnio“, – pripažino moteris.
Po kelių skausmingų terapijos seansų Erina savo psichoterapeutei pripažino, kad ji niekada nejautė noro mylėtis su vyrais.
„O su moterimis?“ – paklausė specialistė. Erina pasakojo, kad šis klausimas jai buvo netikėtas. Staiga ji suvokė, kad, nepaisant to, jog visą gyvenimą laikė save biseksualia, ji taip pat nesvajodavo apie seksą su moterimis, kurioms ji jautė simpatiją.
Tada psichoterapeutė uždavė klausimą, kurį, kaip teigė Erina, ji būtų norėjusi užduoti sau dar prieš daugybę metų: „Ar nemanote, kad galite būti aseksuali?“
„Atrodė, kad ji atrakino duris į žodį, kurį aš žinojau, bet kurio laukiau visą gyvenimą“, – pripažino moteris.
Paprastai tariant, aseksualus asmuo jaučia tik nedidelį arba nejaučia jokio seksualinio potraukio. Jų nejaudina nei vyrai, nei moterys, nei bet kuri kita socialinė lytis. Seksualinis potraukis skiriasi nuo romantiško potraukio, todėl jūsų seksualinė orientacija gali skirtis nuo romantinės. Pavyzdžiui, Eriną romantiškai traukia visų lyčių atstovai (tokie žmonės yra vadinami biromantiškais), bet nė vienai iš jų moteris nejaučia seksualinės traukos (taigi, yra aseksuali).
„Visada maniau, kad esu biseksuali, nes norėjau susitikinėti su vyrais ir moterimis, tačiau noras su jais susitikinėti ir noras su jais mylėtis yra du visiškai skirtingi dalykai. Aš niekada nejaučiau ypatingo noro užsiimti antruoju dalyku. Flirtavimas ir bučiniai? Tiesiog puiku. „Veiksmo“ perkėlimas į miegamąjį? O gal geriau pažiūrėkime, ko gero yra „Netflix‘e“, – apie savo patirtį pasakojo moteris.
Tačiau Erina pabrėžia, kad aseksualumas dar nereiškia, jog žmogus laikosi visiško celibato, o tai, kad žmogus mylisi, dar nereiškia, jog jis nėra aseksualus. Moters įsitikimu, būtent dėl šios priežasties aseksualūs asmenys visuomenėje dažnai lieka nesuprasti. Egzistuoja visas aseksualumo spektras. Kai kurie šios lytinės orientacijos atstovai nesidomi seksu su niekuo, įskaitant save. Dar kiti gali nejausti seksualinio potraukio, bet vis tiek turėti lytinių santykių su savo partneriu, nes taip yra kuriamas arba puoselėjimas jų tarpusavio ryšys. Demiseksualais save vadinantys asmenys mylisi tik su tais žmonėmis, su kuriais jie jaučiasi užmezgę stiprų emocinį ryšį. Tačiau visus aseksualius asmenis vienijantis bruožas yra seksualinio potraukio nebuvimas arba kitoks jo suvokimas, palyginus su aloseksualiais (seksualinį potraukį jaučiančiais) žmonėmis.
„Kai neturi žodžių, kuriais galėtum tai apibūdinti, tu negali to net įsivaizduoti. Kai paauglystėje jaučiausi sutrikusi dėl savo seksualinės orientacijos, bent jau žinojau, kad egzistuoja biseksualumas. Bet aš niekada nežinojau, kad įmanoma seksualinės traukos paprasčiausiai nejausti, todėl tiesiog liepdavau sau dar labiau stengtis. Kariavau su savimi – norėjau pajusti tą troškimą, kurį jausdavo filmų ar televizijos serialų personažai, tačiau mano kūnas to tiesiog nedarė“, – atviravo moteris.
Pasimatymai dar jaunai Erinai buvo tikras minų laukas. Ji turėjo išmokti atremti tingius vaikinų „pakvietimus į lovą“: „Kai nesupranti seksualinio potraukio požymių, nes jie tau neegzistuoja, kiekviena interakcija gali atrodyti pavojinga. Dažnai bandydavau suprasti: „Ar visa tai baigsis tik apsikabinimu? O galbūt aš atsidursiu jo lovoje – sustingusi ir bijodama pasakyti „ne“?
Kartą, kai moteris dar studijavo koledže, jai pavyko po vakarėlio į savo bendrabučio kambarį atsivesti savo simpatiją. „Mano kambariokės nėra, – flirtuodama pasakė Erina, uždarydama sunkias savo kambario duris. Rodydama į vienintelę sėdėjimui tinkamą vietą – savo dviaukštę lovą, ji paklausė: „Ar norėtum... prisėsti?“
„Žinoma“, – nerūpestingai atsakė jis. Moteris prisimena, kad ji jam nusišypsojo, o tuomet greitais ir gundančiais judesiais užlipo į antrąjį lovos aukštą. Jis atsisėdo šalia jos. Jie pradėjo bučiuotis.
Tuo metu jaunos merginos galvoje sukosi tik viena mintis: „Svajonės tikrai pildosi.“ Moteris pasakojo, kad tuo metu ji jau kelis mėnesius laukė, kada galės jį pabučiuoti, ir jautėsi labai laiminga, kad jai pagaliau pavyko tai padaryti. Tačiau, neilgai trukus, jo rankos pasiekė jos marškinių apačią. Mergina sustingo, ją apėmė pažįstama panika.
„Aš... nenoriu“, – tyliai ištarė ji.
Jis sustojo ir pasakė: „Gerai!“ Erina pasakojo pajautusi palengvėjimą, nes jis neatrodė nusivylęs, ji jam nusišypsojo ir vėl palinko link jo, norėdama jį pabučiuoti, bet jis greitai atsitraukė. „Palauk. Aš sutrikęs. Juk sakei, kad nori, jog sustočiau“, – jaunuolio žodžius prisimena moteris. Tačiau šis atsakymas suglumino jauną Eriną – juk ji pakvietė jį čia, kad jiedu galėtų pasibučiuoti ir galbūt šiek tiek pasiglamonėti. Ir viskas. Ar turėjo įvykti dar kažkas?
Dar kartą neteisingai supratusi neverbalinius signalus ji sėdėjo ir žiūrėjo, kaip jai patinkantis vaikinas apsiauna batus ir, bandydamas nuslėpti savo nusivylimą, palieka jos kambarį.
Po daugybės metų ji susipažino su savo dabartiniu vyru. Jiedu užmezgė audringą romaną. Pasak moters, jis buvo šmaikštus, pasitikintis savimi ir, svarbiausia, jo nė kiek netrikdė tai, kad Erina neskubėjo užmegzti lytinių santykių. Žinoma, kaip ir su kitais rimtais santykiais iki jo, Erina, pagalvojusi apie miegamąjį, visuomet pajausdavo įtampą ir nerimą: „Aš nesupratau, kodėl žmonės to nori. Naktimis dažnai jausdavausi sutrikusi – kėliau sau tam tikrus lūkesčius, meldžiau save būti „normalia“ ir pajausti norą, kurį, maniau, jaučia visi kiti.“
Moteris pasakojo, kad visi jos aloseksualūs partneriai dažnai jausdavo nuoskaudą, nes jiems atrodė, kad Erina jų negeidžia, o pati moteris nesuprato, kodėl ji negali duoti to, ko jiems reikia. Vietoje to, ji rado kitų būdų, kaip parodyti meilę savo vyrui. Pavyzdžiui, prieš jam išvykstant į kelionę, ji jo lagamine paslėpdavo mielų raštelių arba palikdavo žinutes ant stalo, kai žinodavo, kad ji namo grįš labai vėlai. Ji piešdavo poros tarpusavio juokelių įkvėptas iliustracijas ir rašydavo meilės laiškus: „Tai buvo dalykai, kuriuos galėjau jam labai nuoširdžiai duoti. Dalykai, kurie nebuvo suvaržyti sudėtingų jausmų. Aš mylėjau savo vyrą, norėjau būti su juo, eiti į pasimatymus ir kartu gaminti maistą. Kodėl to neužteko?“
Tuo pat metu moteris žinojo, kad seksas yra labai svarbus santykiams, todėl ji norėjo pabandyti. Kadangi Erinai atrodė, jog visi žmonės pasaulyje domisi seksu, ji manė, kad jai paprasčiausiai reikia įveikti savo asmenines baimes. Moteris juokiasi sakydama, kad ji tapo tikra „miegamojo detektyve“, bandydama suprasti, kas yra šios problemos kaltininkas: „Maniau, kad mano nerimas kyla dėl blogų santykių, kuriuos užmezgiau studijuodama užsienyje, todėl negaliu pakęsti bet kokio spaudimo. Tačiau jau po savaitės sakydavau sau, kad anksčiau klydau, ir taip nutiko dėl mano vaikystės patirčių – man reikia, kad iniciatyvos imtųsi kitas žmogus, tačiau aš jokiu būdu negaliu jaustis apgauta.“ Tačiau kad ir kiek paaiškinimų moteris sugalvojo, niekas nepadėjo sumažinti jos nerimo, jaučiamo galvojant apie seksą.
Galiausiai atsakymo ji sulaukė, kai vieną popietę apsilankė pas psichoterapeutę. Nors jautė didelį palengvėjimą, moteris nežinojo, kaip šias naujienas turės pranešti savo vyrui. Ji bijojo, kad tai sugriaus jų santykius. „Neturėjau jokių gairių, kurios padėtų man tvarkytis su šia situacija. Apie aseksualumą žinojau labai nedaug, todėl neturėjau nė menkiausio supratimo, ar aloseksualus asmuo norėtų būti su tokiu žmogumi kaip aš“, – prisimena Erina.
Kai ji atsisėdo ir paaiškino savo vyrui viską, ką sužinojo, tiek ji, tiek jos vyras pajautė palengvėjimą. Erina pagaliau galėjo būti rami dėl to, kad seksualinę trauką ji paprasčiausiai vertina kitaip nei jos vyras, o jam nebereikėjo bijoti, kad jo žmona jo netrokšta. Svarbu ir tai, kad pati Erina nebeturėjo versti savęs būti „normalia“. Galų gale, pripažinimas, kad ji yra aseksuali, padėjo moteriai nebejausti tiek daug nerimo, nes jai nebereikėjo kovoti su savo kūnu. Erina teigė, kad ji buvo labai dėkinga savo vyrui, jog jis kantriai klausė ir palaikė ją, kol pora toliau mokėsi apie aseksualumą. Ar sutuoktiniams visuomet buvo lengva? „Žinoma, kad ne. Tačiau dabar savo santykiuose seksą patiriame savaip, kaip ir kiekviena kita pora“, – teigė moteris.
Savo seksualinės orientacijos atskleidimas kitiems Erinai buvo sudėtingas procesas, nes mūsų kultūroje aseksualumas yra apipintas nežinomybe ir mitais. Moteris neseniai išgirdo, kaip vieno „Netflix“ realybės šou dalyvis pasakė: „Aš esu žmogus – aš noriu mylėtis.“ Toks dalyvio išsireiškimas numato, kad žmonės, nejaučiantys lytinio potraukio, yra „nežmogiški“. Be to, moteris pastebėjo, kad daugybė vakaro pokalbių laidų vedėjų terminą „aseksualus“ vartoja kaip žodžio „nenorimas“ sinonimą. Eriną taip pat žeidžia komentarai po portalų straipsniais ir socialinių medijų įrašais, kuriuose yra daromos žeidžiančios prielaidos: „Kokia nesąmonė!“, „Kam taip rengtis, jeigu nenori mylėtis?“, „Taigi nejauti lytinio potraukio... ar tave traukia augalai?“, „Ar tu sociopatas?“, „Čia tik todėl, kad dar nesutikai sau tinkamo žmogaus“ ir „Tau tik reikia pasimylėti“ bei „Kaip tragiška“.
„Yra sunku nuolat susidurti su stigmomis ir dezinformacija, todėl aseksualūs žmonės pradeda abejoti savimi ir savo jausmais. Tai taip pat neleidžia mums viešai pripažinti savo seksualinės orientacijos, nes mes bijome, kas nutiks, jei tai padarysime, arba mes tiesiog pavargstame ginti savo tapatybę ir nuolat šviesti kitus apie savo gyvenimą“, – aiškino moteris.
Moteris teigia, kad yra daugybė priežasčių, kodėl aseksualūs žmonės jaučia tiek skausmo, tačiau nė viena jų neturi nieko bendra su pačiu aseksualumu – tai susiję tik su visuomene. Erina puikiai supranta kiekvieną aseksualią jauną moterį, kuri yra verčiama tuoktis, nepaisant to, kad seksas jai kelia šleikštulį, arba aseksualų vyrą, kuris kreipiasi į gydytoją ieškodamas pagalbos, tik tam, kad jam būtų pasakyta, jog jis turi sutrikimą ir jam reikia konversijos terapijos. Ji užjaučia kiekvieną aseksualų asmenį, kurio nepriima jo šeima ir iš kurio tyčiojasi jo draugai, nes jiems atrodo, kad nejausti seksualinio potraukio yra nenormalu ar net pavojinga.
„Tačiau aseksualams yra skaudu ne todėl, kad mes nejaučiame potraukio. Mes nieko neprarandame. Daug mūsų kančių sumažėtų, jei visuomenė priimtų, kad esame laimingi būdami tokie, kokie esame“, – tikino moteris. Be to, kaip pasakojo Erina, vien tai, kad aseksualūs žmonės nenori mylėtis, dar nereiškia, jog jie negali vaikščioti į pasimatymus (tiek su kitais aseksualais, tiek su aloseksualais), susirasti partnerio, susituokti ar susilaukti vaikų. Pasak jos, įprastų romantinių santykių ar šeimos nesiekiantys žmonės vis tiek gali kurti platoniškus ryšius arba suburti savo šeimą iš draugų: „Yra daugybė skirtingų būdų, kaip rasti ir patirti meilę bei draugystę, kurie nereikalauja seksualinio potraukio.“
Naujų požiūrių į santykius ir šeimą paieška gali būti vertinga ne tik aseksualams, bet ir visai visuomenei. Be to, moters teigimu, aloseksualai gali daug ko pasimokyti iš lytinio potraukio nejaučiančių žmonių: „Mes daug laiko praleidžiame galvodami apie tai, kas mums patinka ir ko norime – o galbūt dar svarbiau, ko nenorime – iš sekso ir santykių. Galvodami apie tai, ko iš tikrųjų norite, o ne apie tai, ko, jūsų manymu, turėtumėte norėti, galite pagerinti savo bendravimo įgūdžius ir gebėjimą pastovėti už save. Tokiuose santykiuose, kaip mano, kai aseksualas yra su aloseksualu, būtinas kompromisas ir aiškus mūsų poreikių paaiškinimas.“ Be to, Erinos įsitikimu, aseksualūs žmonės puikiai užmezga tvirtus ryšius su draugais: „Galbūt todėl, kad mums puikiai sekasi teikti pirmenybę kitokiems – ne seksualiniams – santykiams.“
Tą dieną, kai moteris atrado aseksualumą, ji iš savo psichoterapeutės kabineto išėjo pakylėta, nes pagaliau suprato save. „Ši akimirka pakeitė mano gyvenimą, nes tai leido suprasti, kokią rolę aš atlieku savo santuokoje. Galimybė įvardinti mano orientaciją ir jai save priskirti leido man ir mano vyrui atrasti naują mūsų santykių suvokimą. Galimybė būti savimi padėjo kaip niekad sustiprinti mūsų santykius“, – atviravo moteris.
Erina svajoja, kad aseksualumas kada nors bus laikomas visuotinai priimtina orientacija, o ne įžeidimu ar, dar blogiau, sutrikimu, kurį reikia gydyti. Moteris sakė: „Pasaulyje mūsų yra daug. Daugelis galbūt net nesuvokia, kad yra aseksualūs, nes apie mus mažai kas žinoma. Tikiuosi, kad situacija pasikeis, kai vis daugiau mūsų atras savo tikrąją orientaciją ir ją priims, toliau dalinsis savo patirtimis ir taip paneigs daugybę mitų apie aseksualumą.“
Erina Wiesen rašo apie tėvystę ir seksualumą. Šiuo metu ji rašo atsiminimus apie tai, kaip ji pagaliau pripažino, jog yra aseksuali, kai jai jau buvo virš 30. Rytinėje Jungtinių Amerikos Valstijų pakrantėje gyvenanti moteris taip pat yra aktyvi aseksualių asmenų teisių gynėja.
Parengta pagal huffpost.com
