Oralinis seksas: kaip įveikti pasibjaurėjimą?

„Aš nesibučiuoju“, – filme „Graži moteris“ sako Julios Roberts herojė prostitutė. Kai kam ši frazė – pragmatiško sekso, kuris neturi jokio romantikos pėdsako, simbolis. 40-metei papuošalų dizainerei Laurai ji skamba kaip kartus priminimas apie laiką, pragyventą be meilės. Laura visiškai neprimena „laisvo elgesio“ moters. Santūriai ir kukliai, lyg atsiprašinėdama dėl savo sėkmės, ji pasakoja, kaip susiklostė jos gyvenimas: laiminga antra santuoka, du vaikai ir sėkmė profesinėje srityje.

Pažvelgus iš šalies atrodo, kad viskas kaip pasakoje. Bet taip tik atrodo. „Kartą savo pirmajam vyrui pasakiau: „Aš tavęs nebebučiuosiu. Aš nesibučiuoju“. Ir nuo tos akimirkos man daugiau niekada nebesinorėjo suteikti jam malonumo bučiniais ar tomis glamonėmis, kurios mums taip patikdavo. Po to sekė dešimt metų depresijos“.

Oraliniu seksu užsiima beveik visi, kurie užsiima seksu. Kompanijos „Tiburon Research“ 2012 m. atlikto tyrimo duomenimis, 76 proc. moterų bent kartą pabandė oralinį seksą. Tačiau nedaugelis išdrįso prisipažinti, kad jis „ne jų skonio“ – tiesiogine ir perkeltine prasme.

„Net kalbantis tarpusavyje moterims nelengva prisipažinti apie pasibjaurėjimą feliacija, – tikino Laura. – Daugelis mano draugių tvirtina, kad tai mėgsta, nes nori sudaryti laisvų, nekompleksuotų moterų įspūdį. Betiš tiesų yra kiek kitaip“. Kai kurioms nepatinka spermos skonis ar konsistencija, kitoms vyro organo judesiai sukelia vėmimo refleksą.

„Skirtingai nuo vaginalinio sekso, oraliniame dalyvauja ir skonis, ir lytėjimas, ir uoslė, – aiškino seksologas Damienas Mascret. – Būna taip, kad partnerio vaizdas jaudina, o jo kvapas kelia susierzinimą“. Neurologijos srities tyrimai įrodė, kad moterį ypač traukia tie vyrai, kurių kvapas nepanašus į jos tėvo kvapą. Taip vyksta pasąmoninga genų atranka pagimdyti gyvybingus palikuonius.

„Svarbų vaidmenį oraliniame sekse vaidina ir higiena, – pridūrė seksologė Irina Airijanc. – Jeigu jos taisyklių laikomasi, tokia praktika paprastai jaudina moterį. Sutrukdyti gali tik prietarai ar nesėkminga ankstesnė patirtis“.

Abipusis apsiuostymas ir apsilaižymas – visų primatų, prie kurių priklausome ir mes, žmonės, seksualinės sąveikos dalis. Kaip nekeista, būtent tai gali atstumti nuo oralinio sekso. „Laižyti – reiškia, supanašėti su gyvūnu. Tai žemina“, – įsitikinusi 26 m. Kira. O 35 m. Julija laiko, kad feliacija žeidžia moters savivertę.

Kai kam oralinis seksas gali būti pakaitinio seksualumo sinonimas. „Dar iki lytinio gyvenimo pradžios merginos praeina petingo laikotarpį, patiria seksualinį pasitenkinimą, jaudindamos erogenines zonas be genitalijų susilietimo ir bučinius, apkabinimus, glostymus, – aiškino I.Airijanc. – Ir tik po to jos pereina prie genitalijų simuliacijos rankomis ir oralinės stimuliacijos. Galbūt dėl šios priežasties kai kas oralines glamones traktuoja kaip nebrandžią sekso formą“.

Oraliniu seksu dažniau už kitas užsiima poros, gyvenančios tuose kraštuose, kur tradicijos reikalauja iki santuokos išsaugoti skaistybę. Be to, ir iki šių dienų egzistuoja religiniai oralinio sekso draudimai. Bet ir tai nėra vienareikšmiška: būtent ši aplinkybė kai kuriais atvejais sustiprina malonumą, prisidedant tabu sulaužymo jausmui.

Seksas – tai spontaniška kūryba: čia galima žaisti, naudotis savo laisve, jaustis ypatingam ir mėgautis tuo, kad visos teisės į mūsų pojūčius priklauso mums patiems. Seksas reiškia mokėjimą atiduoti ir gauti, pasitikėti ir pelnyti pasitikėjimą, valdyti ir paklusti. Mūsų vaidmenys nėra nulemti kartą ir visiems laikams, mes galime jais keistis ir sugalvoti naujų.

Bet prievartai sekse ne vieta: čia leistina tik žaisti prievartą, juk seksualumas – viena iš mūsų norų išraiškų. Jeigu mums nejauku užsiimti oraliniu seksu, nėra prasmės savęs versti. Yra daug kitų būdų gauti ir suteikti malonumą.

„Aš lioviausi bučiuoti vyrą ir užsiimti su juo oraliniu seksu tą dieną, kai, dar to nesuvokdama, nustojau jį mylėti“, – tęsė Laura. Burna – viena iš svarbiausių mūsų kūno erogeninių zonų. Noras ar atsisakymas glamonėti partnerį lūpomis ir liežuviu rodo, kokie dideli ar, priešingai, nepakankami poroje artumas ir pasitikėjimas.

„Paprastame bučinyje daugiau intymumo, nei kai kuriuose lytiniuose aktuose“, – teigė šeimos psichologė Ina Chamitova. Visus dešimt savo depresijos metų Laura bandė suprasti, kodėl feliacija ir bučiniai staiga tapo jai bjaurūs. Ji skaitė knygas, klausė, ką kalba skirtingo amžiaus ir sluoksnio žmonės.

„Aš net atėjau į grupinės psichoterapijos kursus, kad tai išsiaiškinčiau. Mane ypač pribloškė vienos moters iš grupės pasakojimas. Ji nekentė bučiuotis, mintis apie minetą kai kėlė drebulį, o sekse ji mėgo, kad partneris būtų jai iš nugaros. Bet štai kartą ji įsimylėjo stipriau, nei būdavo prieš tai. Ir staiga ji viso to užsinorėjo. Tai apvertė visą jos seksualinį gyvenimą. Tada jai sukako 54 metai“.

„Užsiimdama oraliniu seksu moteris tiesiai prieš save mato partnerio lytinius organus. Jie skiriasi nuo jos, ir tai gali nepatikti, – tvirtino D. Mascret. – Bet stiprus jausmas padeda įveikti priešiškumą. Užlieja nauji pojūčiai ir emocijos, ir malonumas ima viršų prieš bodėjimąsi“.

Deja, būna ir kitaip: mes ką nors darome, versdami save įveikti pasibjaurėjimą, bijodami būti palikti. „Tai bloga praktika, – sakė I.Chamitova. – Prievarta savo atžvilgiu gali baigtis tuo, kad su laiku bet kokios sekso formos nustos teikti džiaugsmą.

Nei savęs, nei partnerio negalima ko nors versti. Bet galima gundyti, siūlyti ir bandyti. Augantis susijaudinimas atveria naujus kelius mėgautis vienas kitu. Tokiais momentais griūva ankstesnės sienos ir dingsta draudimai“.

Seksas be įsiskverbimo vyrams kartais būna būdas nesusaistyti savęs įsipareigojimais, gauti malonumą, išvengiant dvasinio artumo. „Dėl tos priežasties kai kurios moterys suvokia feliaciją kaip pažeminimą, – aiškino I.Chamitova. – Bet įsimylėjėlių poroje oralinės glamonės įgyja visai kitokią prasmę: jos liudija pasitikėjimą ir norą suteikti kitam malonumą“.

„Man pavyko išsivaduoti nuo pasibjaurėjimo, kai sutikau žmogų, kuris mane supranta ir nereikalauja nieko, ko aš nenoriu ir negaliu jam duoti, – jaudindamasi pasakojo Laura. – Aš prisiminiau, kad meilė – kai mes atiduodame ir priimame. Ir kuo daugiau priimame, tuo daugiau mums norisi atiduoti. Malonumas iššaukia malonumą. Bet tam reikia atidumo ir švelnumo“.

Oraliniame sekse nuo partnerio priklauso, ko gero, daugiau nei bet kuriame kitame. Visiems viskas vyksta skirtingai, ir kiekvienas atvejis atveria naujas meilės alchemijos paslaptis. Šiandien Laura sužavėta, kad gali savo vyrui suteikti daugybę malonumų: „Aš tiek iškentėjau dėl to savo „aš nesibučiuoju“, kad dabar man patinka kartoti, lūpomis artėjant prie jo lūpų ar penio: „Žiūrėk, kaip aš tave bučiuoju!““

26 m. Natalijai padėjo erotinės knygos. „Pažvelgus į vyrišką organą man visada norėdavosi nusisukti. Aš mėgstu seksą, bet priartinti jį prie burnos... Ir kunilingas man nepatiko. Aš bandžiau nugalėti save, kad suteikčiau vyrui malonumą, bent nemalonumas buvo didesnis. Aš žinau priežastį: vaikystėje parke pamačiau ekshibicionistą, jis parodė man savo penį. Baimė ir pasibjaurėjimas taip ir liko kažkur viduje.

Bet kartą draugė patarė man paskaityti gerą erotinę literatūrą, ypač knygas, parašytas moterų. Pradėjau nuo klasikos – atsiverčiau pirmą erotinį bestselerį „Emanuelė. Istorija O“. Po to perskaičiau Anais Nin apsakymus. Ir su nuostaba supratau, kad man patinka skaityti detalius oralinių glamonių aprašymus poetiniame knygų pasaulyje. Su laiku išdrįsau vėl tai pabandyti su partneriu, ir staiga supratau, kad pasibjaurėjimo nebėra“.