Koronaviruso pandemijos metu, kai šalyse paskelbiamas karantinas, tuos, kurie gyvena vieni, ypač slegia vienišumo jausmas. Ar tai tiesa? Juk vienišiai neretai mėgaujasi laisve, apie kurią poros ir šeimos gali tik svajoti.
Netrūksta ir patarimų, kaip išblaškyti vienišumą. Štai Vokietijos visuomeninis televizijos transliuotojas ZDF siūlo vienišiams lankytis prekybos centruose, kur greitai atsiranda flirto ir pažinčių galimybė.
Savo aplinkoje turbūt visi turime vyrų ar moterų, dėl kurių neretai stebimės: „Simpatiški, protingi, nestokojantys humoro, o vieni.“ Į juos koronaviruso pandemijos laikais dauguma žvelgia su gailesčiu. Bet ar tai teisingas požiūris?
Yra žmonių, kuriems sunku būti vieniems, kiti, priešingai, nori atsiriboti, trokšta tylos ir pabūti su savimi. Juk vienišumas nėra liga. Ir tarp būsenų „vienas“ ir „vienišas“ – didžiulis skirtumas.
Palikime ramybėje niūrius vienišiaus gyvenimo scenarijus ir paimkime į rankas Catherine Gray bestseleriu tapusią autobiografinę knygą „Netikėtas džiaugsmas būti vienišiumi“ („The Unexpected Joy of Being Single“).
Britė pasakoja, kaip po sėkmingos kovos su liguistu alkoholio potraukiu nutraukė meilės ir tobulo vyro paieškas. Autorės teigimu, ji patyrusi, kad būti vieniše – didžiausia šiuolaikinio gyvenimo privilegija.
C.Gray pataria ieškoti pavyzdžių tarp įžymių moterų. Holivudo žvaigždė Diane Keaton (75 m.) interviu prisipažino, kad jau 35 metus neturėjo nė vieno pasimatymo su vyriškiu ir džiaugiasi vienišės gyvenimu.
Jos kolegė, britų aktorė Emma Watson (31 m.), pagarsėjusi vaidmeniu filmuose apie Harį Poterį, gyvena, kaip ji sako, partnerystėje su savimi. Viename interviu ji sąmojingai pridūrusi, kad jai nusišvilpt į klasikinį meilės ryšį.
Koronaviruso pandemija visiems palieka pėdsakų – vienišiui ar gyvenančiam su partneriu. Įžymi Izraelio sociologė Eva Illouz uždarą laisvalaikio erdvę karantino metu vadina gyvybine vienišių arterija ir jų tapatybės dalimi.
Bet ir poroms nėra lengva kiaurą parą būti kartu namuose, kurie tapo ir jų darbo vieta. Amerikiečių psichologai Catherine Cohan ir Steve’as Cole’as atliko gimimų, santuokų ir skyrybų tyrimą po 1989-aisiais praūžusio uragano „Hugo“.
Rezultatas leidžia daryti išvadą, kad po gamtos katastrofų ne tik santuokų būna daugiau – gimsta daugiau vaikų, bet ir daugiau porų išyra. Katastrofos paskatina žmones permąstyti savo partnerystę. Ir koronaviruso pandemiją galima laikyti savotišku santykių ir gyvenimo būdo testu.
Kaimyninės Vokietijos 2019 metų statistikos duomenys atskleidžia, kad iš 83 milijonų gyventojų net 17 milijonų – vienišiai.
Psichologijos specialistų teigimu, koronaviruso pandemija vienišių nepaveikė stipriau. Tie, kurie dar iki koronaviruso pandemijos palaikė niekuo neįpareigojančius santykius, ir šiuo sudėtingu laiku nesijaučia vieniši.
Tokius ryšius sugeba užmegzti ir palaikyti būtent moterys. Jų santykių amplitudė aprėpia įvairias gyvenimo sritis.
Turi draugą išvykoms į gamtą, draugę – teatro mėgėją, bėgimo aistruolį ar aistruolę, su kuriuo dalyvauja pusmaratonyje, ir tą, su kuriuo mėgaujasi meilės žaidimais.
Draugystė arba, kaip sakoma JAV komedijose apie vienišius, draugai su nauda. Juk būti vienam dar nereiškia gyvenimo be sekso.
Bet vyrams sunkiau sekasi palaikyti būtent tokį santykių tipą. Būdama 30-ies panirusi į savojo „aš“ paieškas ir susitelkusi į karjerą – visu tuo stiprioji lytis buvo tiesiog patenkinta. Juk tokio amžiaus vyro vienišiaus statusą aplinkiniai laikė normaliu.
Bet 40-mečiai ir 50-mečiai kenčia labiau, jei sutuoktinė pakelia sparnus ar jie dar neturėjo galimybės vesti. Daugiau tikėtina, kad po skyrybų stengdamiesi rasti partnerystės idealą greičiau ieškos ir savo naujos antrosios pusės.
Perkopusios per 60 metų vėl gerai jaučiasi moterys vienišės. Iš šios padėties jos gali turėti naudos. Gyvenimiškos patirties sukaupusios našlės ar skirtingais keliais su vyru pasukusios buvusios sutuoktinės mėgaujasi gyvenimu be šeiminių įsipareigojimų, skalbimų ir savaitgalinių apsipirkimų.
Šias moteris su vaikais ir anūkais sieja stabilus emocinis ryšys, jas supa tokia pat brandi bendraminčių aplinka.
Sociologų teigimu, dabar net kaimo vietovėje moteris nebesijaučia išstumta iš socialinės aplinkos ir išsiskyrusi po 30 santuokos metų.
Kaip būnant vienišiumi galiausiai atrandama emocinė ramybė, nepriklauso nuo amžiaus. Nesvarbu ir tai, ar jau būta ir kiek ilgalaikių santykių, o gal vis dar svajojama apie didžiąją meilę.
Emocinė ramybė nepriklauso ir nuo lytinių santykių dažnumo, kurie socialinės distancijos metu iš tikrųjų tapo sudėtingesni.
Psichologai pabrėžia, kad žmonės nėra biologinės mašinos, pasižyminčios vienodu lytinių santykių potencialu. Vienišiai niekuo nesiskiria nuo turinčių partnerius: vieni turi didesnį, kiti – mažesnį lytinį geismą.
Koronaviruso pandemija yra tarsi lakmuso popierėlis tų krizių, kurios žmonėms kildavo visada. Bet tiems, kurie būtent dabar priverstinai ieško partnerystės, sunkiau nei bet kada.
Koronaviruso sukeltos krizės metu pirmiausia dėl pateikiamos informacijos apie vargšus vienišius didėja jų patiriama įtampa.
Nejaugi gyvenantys vieni yra visiški nevykėliai, nes pandemijos laikotarpiu turi tvarkytis patys, mat neturi partnerio ir jiems sudėtingiau susirasti meilės žaidimų draugą?
Bet savo lytinį potraukį galima patenkinti ir užsiimant seksu vienam ar vienai, geriau pažinti savo kūną ir gal išbandyti tai, apie ką anksčiau tik svajota.
Britų autorė C.Gray savo knygoje aprašo laiką, kai nėjo į pasimatymus, bet sukaupė daug naujos patirties. Įgijo vairuotojo teises, vaikštinėjo po meno galerijas, susidomėjo fotografavimu, dviračių sportu ir iš šurmulingojo Londono persikėlė į Briugės (Belgija) miestą, dėl daugybės kanalų ir tiltų vadinamą Šiaurės Venecija.
„Vienišiaus gyvenimą reikia puoselėti kaip sodą: laistyti, ravėti, tręšti“, – sako C.Gray. Ir priduria – kaip ir partnerystę.
Gerosios vienišiaus statuso pusės: vakarais jaukiai įsitaisyti ant sofos ir vienam ar vienai nuspręsti, kokį serialą atsisiųsti – „Sostų karus“ ar „Karūną“.
Niekam nereikia gaminti pusryčių ar pietų tarp nuolatinių konferencijų per „Zoom“ programą. Su niekuo nereikia dalytis mažo buto erdve, kuri virto darbo vieta.
Jei yra noro, galima sutvarkyti daugelį metų po albumus kaip pakliuvo sudėtas nuotraukas. Nereikia gėdytis, kad daugelį savaičių nedažius plaukų išlenda žili, galima vaikščioti po būstą apsitrynusiu, bet mėgstamu sportiniu kostiumu.
Galima valandų valandas naršyti po „Facebook“, „TikTok“ , „Instagram“ ar pasinerti į kitus socialinių medijų žaidimėlius. Juk šalia nėra partnerio, kurį tokia veikla veikiausiai erzintų, ar vaikų, kuriems reikia rodyti gero elgesio pavyzdį.
Ar vienišius atranda pusiausvyrą be tvirtų partnerystės santykių ir nesijaučia nuskriaustas, priklauso nuo jo susikurto gyvenimo su draugais, tėvais, broliais ir seserimis.
Brėmeno (Vokietija) universiteto psichologė Sonia Lippke mano, kad būti vienišiumi bent jau kurį laiką yra didelių privalumų.
„Pirmiausia reikia būti vienišiumi tam, kad būtų galima labiau įvertinti ir suvokti bendrumo naudą“, – kalbėjo S.Lippke.
Bestselerių autorė C.Gray po metų pertraukos be pasimatymų vėl turi partnerį.
Tai gal reikėtų ir kitiems flirto išsiilgusiems vienišiams pasinaudoti minėto Vokietijos televizijos transliuotojo patarimu ir patraukti į prekybos centrą?
Gal ten, kad ir su kauke, pavyks patraukti kokios nors moters ar vyriškio dėmesį?
Parengė Ona Kacėnaitė
