Didžiąją žmonijos istorijos dalį santuoka buvo laikoma ekonominiu susitarimu, kai vyras ir žmona įvykdydavo įsipareigojimus vienas kitam, orientuotus į vaikų gimdymą, auginimą ir šeimos turto išsaugojimą. XIX a. santuoka iš meilės buvo laikoma tobula, o XX a. tai tapo norma.
XXI a. požiūris į santuoką laisvėja. Iš jos tikimasi ne tik vaikų ir bendro turto. Dažnas norime, kad sutuoktinis būtų ir sielos draugas, kuris patenkintų ne tik mūsų socialinius, bet ir emocinius bei seksualinius poreikius.
Romantinius žmonių tarpusavio santykius nagrinėjantis socialinės psichologijos profesorius amerikietis Eli Finkelis įsitikinęs – mes tiek daug tikimės iš vieno žmogaus, kad net imame dusinti santuoką.
Kai suprantame, kad sielos draugas neatitinka mūsų lūkesčių, sutrinkame, nes daugiau neturime į ką atsisukti. Norėdami savo santuokai suteikti daugiau deguonies turėtume labiau pasikliauti kitais žmonėmis kaip patikimais partneriais. Tačiau ką daryti, jei mūsų partneris nenori arba net negali patenkinti mūsų seksualinių poreikių?
Intymūs santykiai prasideda esant abiejų partnerių aukšto lygio seksualiniam troškimui. Tačiau po kelerių metų liepsnojanti ugnis gali virsti vos rusenančia šiluma. Atsidūrus tokiame taške paprastai vienas partnerių – nebūtinai vyras – nori daugiau sekso nei kitas. Kai kurios poros sugeba susitarti ir rasti abiem priimtiną sprendimą, tačiau neretai sueities dažnumas priklauso nuo to partnerio, kuris turi mažesnį meilės žaidimų troškimą, tad aktyvesnis lieka nusivylęs.
Tad jeigu iškilus santykių problemoms parteriai skatinami psichologinės pagalbos ieškoti už santuokos ribų, kodėl negalėtų ten pat tenkinti seksualinių poreikių?
Tuo paremta abiejų pusių pripažįstama nemonogamija, kurioje sutuoktiniai leidžia vienas kitam turėti papildomų seksualinių partnerių.
Jei žmonės taip daro, gal jie tampa laimingesni ir su savo antrosiomis pusėmis? Į šį klausimą pamėgino atsakyti Toronte (Kanada) esančio Jorko universiteto psichologė Amy Muise.
Kalbant apie nemonogaminius santykius abiejų partnerių sutikimu reikėtų atskirti pirminius santykius, kuriems priskiriami du vienas kitam įsipareigoję partneriai, ir antrinius santykius, kuriuos kiekvienas partneris kuria su nesantuokiniais mylimaisiais.
Nemonogamija abiejų partnerių sutikimu būna keleto rūšių. Pirmiausia tai atvira santuoka. Kiekvienas partneris gali turėti vieną ar daugiau sekso partnerių pagal iš anksto aptartas taisykles. Paprastai pirminiai partneriai viešai nesirodo su savo antriniais partneriais.
Dar viena rūšis – svingeriavimas, kai poros mainosi partneriais norėdamos praleisti vakarą, bet jų neparsiveda namo. Partneriai žino apie tai, tačiau seksualiniai santykiai už santuokos ribų įvyksta tik svingeriuojant.
Poliamorija reiškia daugiau nei vieno partnerio turėjimą užmezgant romantinius santykius. Tai panašu į atvirą santuoką, išskyrus tai, kad šiuo atveju pirminiai ir antriniai partneriai paprastai gerai pažįsta vieni kitus ir netgi su jais leidžia laiką viešai. Yra netgi angliškas terminas, apibrėžiantis narį iš tokios daugialypės šeimos, – „polycule“. Tai yra nemonogaminiais ryšiais susaistytas žmonių tinklas. Terminas kilo tokius santykius palyginus su chemijoje vaizduojamomis molekulėmis ir jų sąsajomis.
Nemonogamiją abiejų partnerių sutikimu praktikuojančios poros tame įžvelgia privalumų. Tyrimai, atliekami nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžios, rodo, kad antriniai santykiai gali padidinti pasitenkinimą pirminiuose santykiuose.
Vis dėlto didžioji visuomenės dalis ir santykių specialistai į tokį susitarimą žvelgia neigiamai.
Psichologė A.Muise su kolegomis apklausė per tūkstantį žmonių, praktikuojančių nemonogaminius santykius. Apklausos dalyviai pažymėjo, kokiu lygiu pirminis ir antrinis partneriai patenkina jų seksualinius poreikius. Taip pat išskyrė seksualinį pasitenkinimą bei pasitenkinimą pačiais santykiais.
Tyrimo autoriai padarė tris pagrindines išvadas. Pirmiausia, kai partneriai yra seksualiai patenkinti su pirminiu partneriu, didesnį pasitenkinimą patiria ir antriniuose santykiuose.
Ši išvada rodo, jog dalis nemonogaminių santykių šalininkų neieško antrinių santykių, kad kompensuotų trūkumus pirminiuose. O praktikuoja tai tam, kad išplėstų savo seksualinę patirtį.
Antra, išskirtinai vyrams, kurie yra seksualiai patenkinti su savo antriniais partneriais, daugiau laimės suteikia ir pirminiai santykiai. Toks atradimas parodo, jog vadinamasis iškrovos seksas su antriniu partneriu gali išlaisvinti pirmąjį partnerį taip, kad jis galėtų patenkinti kitus partnerio poreikius – draugystės ir emocinės paramos. Įdomu tai, kad tik vyrai įžvelgė šią naudą.
Toks modelis išryškėjo todėl, kad paprastai vyrai turi didesnį sekso poreikį. Įsileisdami į santuoką daugiau partnerių jie patiria didesnį pasitenkinimą su žmona kitose srityse.
Trečia tyrimo išvada kalba apie tai, kad moterys, labiau seksualiai patenkintos su antriniais partneriais, patiria mažesnį seksualinį pasitenkinimą pirminiuose santykiuose.
Gali būti, kad tada, kai moteris susiranda jos seksualinius poreikius patenkinantį meilužį, supranta, kaip jas lovoje nuvilia sutuoktinis.
Šie duomenys tarsi patvirtina nuomonę, kad nemonogamija abiejų partnerių sutikimu gali įpūsti deguonies į užtroškusias santuokas. Kai seksualinis troškimas nusistovėjusiuose santykiuose sumažėja, partneris savo sekso poreikį gali patenkinti su antriniu partneriu, taip išlaisvindamas pirminį. Nepaisant to, kad nemonogaminius santykius praktikuojantys žmonės tame įžvelgia naudos, nėra abejonės, jog reikia įveikti ir nemažai sunkumų norint tos naudos gauti.
Akivaizdžiausia problema – pavydas. Reikia išmokti jį pakeisti kitu jausmu – džiaugsmu dėl partnerio džiaugsmo. Pagaliau nemonogamiją pasirinkę partneriai turėtų būti gerai įvaldę bendravimo ir atvirumo meną, nes būtina nusistatyti taisykles ir nieko neslėpti.
Parengė Darija Jankauskaitė
