Būdamas dvejų metų jis vos pradėjo kalbėti, o jau augo gėdos plaukai, – tamsūs ir šiurkštūs.
Tai buvo pirmieji prasidedančio lytinio brendimo požymiai.
Jau nuo tada P.Burleigh gyvenime atsirado įniršio, pykčio, baimės ir net smurto proveržiai. Psichikos požiūriu jis buvo kūdikis, fiziškai – paauglys.
Nepaprastai ankstyvo augimo ir pokyčių organizme priežastis – vadinamojo LHCGR geno prie chromosomos 2 mutacija. Ji ir sukelia itin retą ligą, kuri paliečia tik porą šimtų vyrų pasaulyje.
Mutacija paveldima. Ją P.Burleigh perėmė iš savo tėvo, o jis – iš savojo.
„Tik tiek žinome. Gal atsirastų ir daugiau giliau panaršius po genealoginį šeimos medį“, – svarstė P.Burleigh.
Reta geno mutacija iš esmės paliečia sėklides. Šios gauna apgaulingą signalą, kad organizmas pasirengęs lytiniam brendimui. Ir tuomet, vaizdžiai sakant, šliuzo vartams atsivėrus, organizmą užlieja svarbiausias vyrų lytinis hormonas – testosteronas.
Pradeda augti kaulai ir raumenys, atsiranda kūno plaukuotumas. Tai – normalus lytinio brendimo procesas, tik Patrickui prasidėjęs pernelyg anksti.
Trejų metų berniukas turėjo nedidelę barzdą, spuoguotą veidą ir jautė testosterono šėlsmą.
Įžengusio į lytinį brendimą Patricko elgesys buvo nepakenčiamas. Jis – trejų metų vaikas – per ginčą su motina ranka sudaužė stiklines duris. Šį dramatišką įvykį vyras prisimena iki šiol.
Patrickas tuomet susižeidė riešą. Tėvas mėgino sustabdyti kraujavimą. Berniukas vos neprarado rankos. Laimė, greitai atvyko greitosios pagalbos automobilis.
Tėvams buvo sunku susitaikyti su sūnaus liga.
Tėvas paniro į tylą, motina tapo narsia sūnaus gynėja, advokate. Jei ne ji, Patricko gyvenimas būtų buvęs dar blogesnis.
„Ji buvo jauna, žavi moteris, pelnydavusi žmonių simpatiją. Ji praleisdavo daug laiko su manimi, aiškino, kodėl atrodau ne taip, kaip paprastai atrodo mažas berniukas, ir kitaip elgiuosi.
Motinai teko nuolat atsiprašinėti dėl mano elgesio mokykloje, per sporto varžybas ar treniruotę, kai prasiverždavo įniršis. Ji norėjo tapti aktore, bet jai teko sunkus asmens sargybinės vaidmuo“, – pasakojo P.Burleigh.
Jam į atmintį įsirėžė daug akimirkų, kai tekdavo įsikišti motinai. P.Burleigh prisimena, kaip tuomet jį, ketverių ar penkerių metų vaiką, su motina atėjusį į baseino moterų persirengimo kambarį, smalsiai apžiūrinėjo vyresnio amžiaus ponia.
Žvelgdama į raumeningą ir fiziškai gerai išsivysčiusį berniuką, apšaukė P.Burleigh motiną.
Pastaroji bandė aiškinti, jog jos sūnus esąs dar mažas.
Moteris nepatikėjo, išvadino melage. Nepadėjo jokie aiškinimai.
Galiausiai iš Patricko ir jo motinos akių pasipylė ašaros.
„Mano motinai buvo skaudu: jos vaiką užgauliojo ir įžeidinėjo. Po daugelio metų ji man prisipažino, jog su savimi visuomet nešiojosi popierinių nosinaičių pakuotę, nes nuolat verkė“, – pasakojo P.Burleigh.
Išskirtinis, nepageidaujamas aplinkinių dėmesys žeidė Patricką, jis gėdijosi to, koks buvo. Berniukas greitai supykdavo, įniršdavo, tapo vis agresyvesnis.
Patricko elgesys darėsi vis labiau nekontroliuojamas, jis nuolat įsiveldavo į muštynes.
Tėvams teko ieškoti gydytojų pagalbos.
Trejų metų Patrickas nuolat lankėsi Nacionaliniame sveikatos institute (NIH – „National Institute of Health“) Merilando valstijoje.
Ten P.Burleigh, tapęs tyrimų apie ankstyvą lytinį brendimą dalyviu, jautėsi lyg medicinos įžymybe. Šiame institute kas šešis mėnesius apie savaitę užtrukdavo tyrimai, kurie jo amžiaus vaikui buvo nemalonūs – būdavo matuojamos sėklidės siekiant nustatyti tikrąjį jo kūno amžių.
Ar tuomet P.Burleigh suprato, kodėl tai buvo daroma?
„Nesupratau. Procedūra buvo siaubinga – visada jai priešinausi. Grupei gydytojų mane teko tvirtai laikyti lovoje. Medikai turėjo kažką panašaus į raktų pakabiklį, ant kurio buvo suverti mediniai įvairių dydžių sėklidžių modeliai.
Su šiomis buvo lyginamos manosios. Nieko keista, kad mano ligos atveju, kuri paveikia ir sėklides, jos buvo nuolat spaudomos, matuojamos ar badomos adatomis. Buvau laboratorinė žiurkė“, – sakė P.Burleigh.
Atlikti šias procedūras leido Patricko tėvai – už tai jam nemokamai buvo skiriami preparatai, kurie mažino testosterono išskyrimą ir turėjo lengvinti problemas. Berniukas privalėjo nuolat duoti kraujo. Motina juokavo, kad tokiu būdu jos sūnus susimoka už gydymą.
P.Burleigh dar turėjęs nuogas stovėti priešais fotografą. Jis, būdamas atsakingas už medicininių anomalijų įamžinimą, privalėjo daryti Patricko genitalijų nuotraukas. Po antro karto pasibaisėjusi motina pasakė: užteks, sūnus to nenori, jam nemalonu.
Ar Patrickas jautė, kad jam skiriami medikamentai padeda?
Nepadėjo ar tik truputį padėjo. Jis buvo vienas pirmųjų jaunuolių, patekusių į Merilando valstijoje įsikūrusį Nacionalinį sveikatos institutą su tokia liga.
„Jie nežinojo, ką daro. Gamino medikamentų kokteilius ir juos bandė. Jų tikslas buvo sulėtinti mano vystymąsi ir sudaryti galimybę normaliai vaikystei.
Pirmuosius metus gydytojams apskritai nepavyko. Buvau apie dešimties metų, kai pagaliau atrado truputį padedantį chemikalų derinį“, – teigė P.Burleigh.
Bet atsirado ir šalutinio poveikio. Ėmė augti krūtys kaip moteriai. Tuomet to medikamento, žinoma, buvo atsisakyta.
Kai P.Burleigh buvo maždaug penkeri metai, atsirado seksualinis troškimas. Vienas jo mėgstamiausių žaidimų tapo „Parodysiu savąjį, jei tu man parodysi savąjį.“
Kitų vaikų nekaltas žaidimas jam buvo kur kas rimčiau. Fiziškai Patrickas buvo pasirengęs lytiniams santykiams, jautė seksualinį troškimą ir geismą. Tik jis nežinojo, ką šiuo atveju daryti arba kaip patenkinti šiuos jausmus.
Jis turėjo bendraamžę draugę Abigail. Su ja dažnai eidavo į vonios kambarį, kur žaidė jo variantą: „Aš parodysiu savąjį, jei tu man parodysi savąją.“
Vonios kambaryje abu išsirengdavo. Tuo metu, kai Abigail sėdėjo ant klozeto, Patrickas bandė šlapintis tarp jos abiejų kojų. Tuomet kiekvieną kartą patirdavo stiprią erekciją.
Prisiminimai apie šiuos „žaidimus“ vėliau Patrickui ilgai nedavė ramybės. Suaugęs jis paskambino Abigail ir paklausė, kaip ji jautėsi po šių žaidimų.
Mergina atsakė, jog tai nebuvusi trauma, o viso labo vaikams įprasti daktaro ir ligonio žaidimai. Gėdos jausmą, kad jis seksualiai ją išprievartavęs, jautė tik P.Burleigh.
Patyčios, įžeidinėjimai tapo nuolatiniu Patricko vaikystės palydovu. Už nuoskaudas šešiametis atsakydavo paauglio jėga.
Kai didesnis ir fiziškai stipresnis Patrickas smogdavo mažam vaikui, niekas nemanė, kad jis iš susierzinimo tik ginasi. Netrukus visi pradėjo jo šalintis, vadino blogu vaiku.
P.Burleigh vis dar prisimena, kada jis pirmąkart išgirdo šiuos žodžius.
Šeimai iš Niujorko persikėlus į Los Andželą jis turėjo eiti į antrą pradinės mokyklos klasę.
Mokiniai savo darbeliais išpuošė klasę. Prie Patricko piešinio su savo tėvais stovėjęs bendraklasis pasakė, jog tai – blogo vaiko darbas. Jis neįtarė, kad Patrickas girdėjo jo žodžius.
Kaip jis reagavo į tokią charakteristiką?
P.Burleigh visada jautėsi nesuprastas ir vienišas. Bet dėl apibūdinimo „blogas vaikas“ atsidūrė dėmesio centre ir tapo savotiška legenda. Tai tik dar labiau sustiprino blogą P.Burleigh elgesį.
Paskutiniais mokymosi pradinėje mokykloje metais jis rūkė – ir marihuaną. Naktimis bėgo iš namų, šlaistėsi gatvėmis ir piešė grafičius.
Tėvai nežinojo, ko griebtis, nes psichikos požiūriu jų sūnus buvo tik dešimties metų vaikas.
Juo labiau nekontroliuojamas darėsi Patrickas, juo griežtesnis buvo tėvas.
Jis niekada nemušė sūnaus, bet nutvėręs blogai elgiantis dviem savaitėms skirdavo namų areštą. Ir tai nusitęsdavo savaites ir mėnesius.
P.Burleigh prisipažįsta: anuomet iš tėvo tikėjosi didesnio supratimo. Bet jis nežinojo, kad tėvas taip pat turėjo šią ligą. Apie tai niekada nebuvo prašnekęs. Galbūt jautėsi kaltas, nes jis genų mutaciją perdavė savo sūnui.
Šia liga ir jos padariniais paženklinta P.Burleigh šeimos istorija.
Tėvas vos neatsidūrė kalėjime, o prosenelio Budo gyvenimas susiklostė itin dramatiškai.
Jis gyveno Omahoje, didžiausiame Nebraskos valstijos mieste. 1917 metais būdamas 11-os nuėjo tarnauti į kariuomenę, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare.
Jam nebuvo sunku tokio amžiaus tapti kareiviu. Verbuotojui jis pasakęs, jog jam 20 metų. Ir šis patikėjo. 180 centimetrų ūgio ir su barzda jis atrodė tokio amžiaus.
P.Burleigh prosenelis buvo nusiųstas vairuotoju į frontą Prancūzijoje.
Ten jam buvo nuobodu ir jis pabėgo į Paryžių. Buvo pasodintas į kalėjimą, teko grįžti į frontą.
Kai apsinuodijęs ipritu kareivis Budas atsidūrė ligoninėje, tuomet ir paaiškėjo jo tikrasis amžius. Jis nedelsiant buvo grąžintas į Jungtines Valstijas.
Apie P.Burleigh prosenelį Budą rašė laikraščiai. Jis buvo veikiausiai jauniausias amerikiečių kareivis, dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare.
„Ši istorija buvo ir yra svarbi man. Ją pirmą kartą išgirdęs jau būdamas suaugęs vyras suvokiau, kad nebuvau vienas.
Būtų buvę gerai, jei tai būčiau žinojęs anksčiau. Juk ši patirtis sieja visus mano giminės vyrus“, – sakė P.Burleigh.
Gydytojų paskirti medikamentai padarė poveikį. Dešimtmetis Patrickas tapo ramesnis ir galėjo labiau susikaupti. Kai jam buvo 12 ar beveik 13 metų, gydytojai nebeskyrė medikamentų.
Jie manė, jog P.Burleigh jau ir psichiškai pasirengęs lytiniam brendimui.
Bet po medikų sprendimo testosteronas žaibiškai šovė į viršų ir jo būklė pablogėjo.
Tuo metu P.Burleigh jau turėjo 17-metę draugę. Ši buvo pabėgusi iš namų ir glaudėsi pas narkotikų perpardavinėtoją.
Vieną dieną mergina davė Patrickui LSD tablečių. Jis pamelavo, jog jas kartą anksčiau vartojęs. Dėl apgaulingos P.Burleigh išvaizdos mergina pamanė, kad jam 16 metų.
LSD pavartojo namuose, kai tėvai jau miegojo. Iš pradžių vieną, po jos tuoj pat kitą. Ir tai, kaip dabar pripažįsta, buvo sunkiausia jo gyvenimo naktis.
Kitą rytą, vis dar apimtas haliucinacijų, tėvams pasakė, jog nenori eiti į mokyklą.
Tėvai privertė, nes jis tai sakė pernelyg dažnai.
Mokykloje niekas nepastebėjo, kad jis buvo apsvaigęs. Negana to, jis atsinešė paskutinę LSD tabletę.
Pietaudamas su draugais elgėsi taip, lyg būtų turėjęs geriausią savo gyvenimo naktį ir tvirtino, kad LSD – jėga.
P.Burleigh pasiūlius vienam bičiulių tabletę įmetė į bendraklasės vandens stiklinę.
„Ji visiškai pasikeitė. Nežinojo, kas jai atsitiko. Ji elgėsi siaubingai. Aplinkui bėgiojo rėkdama ir verkdama. Dar ir dabar gėdijuosi dėl to, ką jai padariau“, – prisimena P.Burleigh.
Paaiškėjus, kas atsitiko, 12-metis įvykio kaltininkas buvo suimtas ir trumpam pasodintas į kalėjimą.
P.Burleigh visame Los Andžele nebegalėjo lankyti mokyklos.
Tėvai bandė viską: nusiuntė jį į karo akademiją. Bet visur vėliau ar anksčiau P.Burleigh buvo parodytos durys. Jis buvo suimtas dar kartą – po įsilaužimo į kavos parduotuvę.
Bet vieną dieną P.Burleigh praregėjo. Būdamas 16-os kasdien vartojo narkotikus ir šlaistėsi gatvėmis.
Vieną vakarą grįžęs namo nepajėgė daryti namų užduočių, nes buvo pernelyg apsvaigęs.
Bet staiga jį ištiko panikos priepuolis. Štai tuomet jis pamatė savo ateitį: benamis narkomanas.
Nuo tokio vaizdo P.Burleigh supurtė – po tos nakties jis liovėsi rūkyti marihuaną.
Veikiausiai lytinis brendimas ir hormonų šėlsmas pagaliau baigėsi.
P.Burleigh tapo aktoriumi ir vedė. Kai su žmona panoro susilaukti vaikų ir pasinaudoti pakaitinio apvaisinimo procedūra, jis buvo linkęs atlikti embriono testą.
Bet persigalvojo – dėl to kaltas jo tėvas, pasakęs: „Daryk testą arba atsisakyk. Esu įsitikinęs, kad nesvarbu, koks bus rezultatas, bet savo sūnų tu mylėsi.“
2015-ųjų pavasarį P.Burleigh susilaukė sūnaus.
Vėliau buvo atliktas testas dėl genų mutacijos. Atsakymas buvo neigiamas.
Ar jis pajuto palengvėjimą?
„Man buvo tas pat – aš myliu sūnų. Jei jis tą ligą būtų paveldėjęs, turėtume ją kartu atlaikyti. Tai nėra mirtina liga.
Aš pajėgiau įveikti. Tai buvo sunku, bet galima ištverti“, – sakė P.Burleigh.
Parengė Ona Kacėnaitė
