Vilniaus universiteto profesorius Balys Dainys įsitikinęs – nė viena pora negali išsiversti be kontracepcijos priemonių, nes būtina planuoti vaiko atėjimą į pasaulį.
Tuo žmonės skiriasi nuo kitų gyvūnų, aklai paklūstančių instinktams.
Knygoje „Urologo užrašai“ profesorius B.Dainys primena, kad klausimas, kaip išvengti nepageidaujamo nėštumo, kamavo žmones nuo senų laikų. Istoriniai radiniai įrodo, kad tam buvo skiriama daug dėmesio.
Egiptiečių papirusuose užfiksuotas patarimas moteriai, nenorinčiai gimdyti vaikų: esą reikia gerti krokodilo išmatų miltelių gėrimą. O vyrai buvo raginami vartoti žuvų pūslių ar galvijų žarnų užpilą.
Mėtos, rūtos, ievos, apelsinmedžių žiedai praversdavo moterims antikos laikais. Senovės Graikijoje moterys naudojo švininį vamzdelį, pripildytą riebalų.
Kilus Europoje pirmai užregistruotai sifilio epidemijai, Padujoje gyvenęs italų anatomas Gabriele Falloppio (1523–1562) išrado prezervatyvą. Tokiam apsisaugojimui tiko lininis maišelis, užmaunamas ant varpos.
Italų mokslininkas net atliko eksperimentą, kuriame dalyvavo per tūkstantį vyrų. Manyta, kad lininis audeklas sulaiko sifilio užkratą, bet vėliau paaiškėjo, kad sulaikoma sperma.
G.Falloppio knygoje „De morbo gallico“ ragino vyrus laikytis higienos, prieš kiekvieną intymų aktą nusiprausti, ant varpos užsimauti pasiūtą lininį maišelį ir ant jo užtraukti apyvarpę.
Tačiau prie prezervatyvų populiarumo labiausiai prisidėjo pasaulį pakeitęs padangų kūrėjas amerikietis Charlesas Goodyearas (1800–1860). 1843 metais jis ir išrado vulkanizuotą elastingą gumą.
Jo atradimu pasinaudojo kelios bendrovės – pasiūlė pirkėjams storų, kelis kartus naudojamų prezervatyvų. Bet siūlę turėję sargiai greitai suirdavo. Niekas naujove nesusidomėjo ir išradimo nepatentavo.
Iki tol apsisaugojimo priemonės buvo gaminamos iš gyvulinių medžiagų, pavyzdžiui, iš džiovintų avių žarnų. Prieš vartojimą iš žarnų pagamintus prezervatyvus reikėdavo sudrėkinti, jie buvo brangūs.
Sargius tuo metu daug kas vertino skeptiškai, prancūzai juos vadino angliškaisiais lietpalčiais, nes viskas, kas atrodė keista ir juokinga, turėjo būti kilę iš Anglijos, o anglai neliko skolingi – tuos daikčiukus pavadino prancūziškaisiais vokeliais.
Anglai turėjo kur kas patikimesnę apsisaugojimo priemonę – bidę, sukurtą dar 1710-aisiais. Buvo viliamasi, kad apsiplovimas padės išvengti lytiškai plintančių ligų.
Gerokai vėliau britai šiam tikslui pasiūlė kitą sanitarinės technikos stebuklą – dušą.Tik XIX amžiuje prezervatyvai išsikovojo didesnį populiarumą JAV, bet ir šioje šalyje buvo gydytojų, primindavusių moterims, kad turint gerus raumenis apsisaugoti galima valios pastangomis, tam tinka bėgiojimas, šokiai, netgi kosėjimas, čiaudėjimas.
1930 metais, patobulinus latekso gamybos būdą, prezervatyvai tapo ploni, tvirti ir nebrangūs.
Šiam tikslui naudojamas ir poliuretanas, alergiškiems vyrams nesukeliantis jokios reakcijos. Kad ir kaip būtų, patobulinti sargiai ne visų vyrų buvo džiaugsmingai sutikti kaip didelis išradimas.
Kai kurie prisipažįsta, kad nėra nusiteikę prieš prezervatyvus, tačiau sutrinka, kai reikia jį užsimauti, nes kaip tyčia tuo metu dingsta susijaudinimas.
Ne vienas profesoriaus B.Dainio pacientas neslėpė nusivylimo prezervatyvais, o vienas jų pasakė: „Jei sporto salėje užsimauni pirštines ir eini kilnoti svarmenų, nejauti geležies. Ir seksas užsimovus sargį kitoks – nebe tie pojūčiai.“
Sargius iš dalies gali atstoti moterų vartojamos hormoninės apsisaugojimo priemonės. Kontraceptinių hormoninių priemonių kūrimo istorija taip pat neišvengė klystkelių.
1960-aisiais JAV maisto ir vaistų kontrolės agentūra registravo pirmąją kontraceptinę tabletę „Enovid“, po metų ji tapo prieinama ir Europos moterims, tiesa, iš pradžių tik ištekėjusioms.
Dėl šių tablečių seksas greitai tapo beveik viskuo – pramoga, terapija, žaislu, viltimi.
Nors nenorinčios gimdyti moterys naują apsisaugojimo priemonę sutiko kaip išsigelbėjimą ir nebebijodavo pastoti, sociologai pripažino, kad ši laisvė iš tikrųjų atrišo rankas vyrams – juk jiems anksčiau tekdavo visa atsakomybė.
Lovoje nebebuvo rutinos, vyrai galėjo kiekvieną vakarą džiaugtis sekso palaima. Tokį malonumą ankstesnių kartų stipriosios lyties atstovai gebėdavo patirti, kai stengdavosi apvaisinti savo moteris.
Tačiau 1968-aisiais popiežius viešai pasmerkė kontraceptines tabletes. Daug kas jam pritarė, nes paaiškėjo tragiškos jų vartojimo pasekmės – tabletės išradėjai buvo dešimteriopai padidinę moters ovuliaciją stabdančią būtiną hormonų dozę.
Tuo metu jas vartojančios Amerikos moterys kentėjo ne tik dėl išsiblaškymo, bet ir dėl susidariusių kraujo krešulių – jie sukeldavo staigią mirtį. Bet tai nesutrukdė Vakarų pasaulyje susiformuoti sekso kultui.
Supratę klaidas farmacininkai patobulino hormonines tabletes – sumažino veikliųjų medžiagų kiekį.
1974-aisiais kontraceptinius vaistus pasaulyje vartojo jau apie 15 milijonų moterų.
Šiuo metu moterys gali pasirinkti įvairias kontracepcijos priemones, kurių sudėtyje yra hormoninių medikamentų, todėl būtina pasitarti su gydytoju. Kita vertus, hormoninė kontracepcija gali būti taikoma ir kaip skubioji pagalba, pavyzdžiui, tais atvejais, kai moteris išprievartaujama ar kai plyšta prezervatyvas.
Apsaugai nuo nėštumo gali būti vartojamos ne tik tabletės, bet ir hormoniniai pleistrai, injekcijos, bet šios priemonės neapsaugo nuo lytiškai plintančių ligų.
Tokį pranašumą turi tik nuo neatmenamų laikų naudojami prezervatyvai. Bet ir jie nėra tobula priemonė – gali plyšti audringai mylintis.
Be to, ne visi vyrai gali naudoti sargius, kurie gaminami iš latekso, sukeliančio alergiją.
