BDSM santykis su smurtu yra iš tikrųjų labai įdomus. Tik kažkur kažką apie BDSM girdėję žmonės mėgsta įvairius stereotipus, kad BDSM mėgėjai niekuo nesiskiria nuo eilinės degradavusios provincijos poros, kur girtas vyras reguliariai atvelėja savo pačią, kad ši nepamirštų, kieno čia valdžia.
Tai išgirdę BDSM mėgėjai pasibaisi ir gali ilgai pasakoti, kuo BDSM skiriasi nuo smurtavimo. Visgi, skaitant pačių šių žaidimų mylėtojų patirtis forumuose, tinklaraščiuose, skaitant literatūrą apie tai ar žiūrint šios temos filmus, kartais tenka pastebėti, kaip BDSM veiksmai pereina į smurtą.
Partnerio plakimas diržu, jo pravardžiavimas, priverstinis klupdymas, pamylėjimas grubiai, vertimas patenkinti oraliniu būdu, tempimas už plaukų, kažko draudimas. Tai gali skambėti kaip kraupios kriminalinės suvestinės eilutės. Tačiau kartu tai yra ir įprastas BDSM žaidimo scenarijus, kurį įgyvendinę laimingi partneriai murks vienas kito glėbyje. Kodėl vienu atveju, tai smurtas, o kitu – malonumas?
BDSM žaidimai nuo smurto, visų pirma, skiriasi tuo, kad abu partneriai nori tame dalyvauti ir turi tarpusavio susitarimą, yra aptarę įvairius žaidimo scenarijus ir ko vienas iš kito norėtų. Dominuojantis partneris, nors iš šono atrodytų, skriaudžia paklusnųjį, veiksmus atlieka tik puikiai žinodamas paklusniojo ribas.
Jį saugo, stebi jo reakcijas. Net tuo atveju, kai siekiama partnerį nubausti taip, kad tai jam nebūtų malonu, tai atliekama žinant, kas partneriui yra priimtina. Tuo tarpu nuolankusis žaidimų metu jaučiasi visiškai saugus, žinantis, kad su juo nevyks tai, kam jis prieštarauja. Net bausmės, kurios turėtų būti nemalonios, tampa „nemaloniu malonumu“, kadangi jaudinančiai veikia buvimas paklusniojo rolėje ir saugumas, kad su tavim nesielgs taip, kaip tu nenori.
Taip pat abu partneriai žino, kad tai yra laikina žaidimo rolė: paklusniuoju buvęs vyras po žaidimo nusimovęs pėdkelnes, grįžta į normalų gyvenimą, kur jam vadovavusi moteris į jį žiūri kaip į vyriškumo etaloną, o paklusniai prie vyro kojų klūpojusi moteris savo buvusiam dominantui ir vėl bumba, kad suplautų jis pagaliau tuos indus. (Šiuo atveju, nekalbama apie BDSM santykius, kurie vyksta 24/7 niekad nenutraukiant, kadangi tai yra kraštutinumas).
Kada tai gali peraugti į smurtą? Didžiausia rizika yra tuomet, kai dominuojantis žmogus, nesistengia būti tikru BDSM žaidimo dominuojančiu ir turi psichologiškai silpnesnį partnerį, kuriuo lengva manipuliuoti. Jis sužino apie tokius žaidimus (pvz., partnerio plakimą botagu, surišimą,vergavimą ir pan.), tai jį jaudina ir jis nori tą daryti, nepagalvodamas, kiek reikia turėti žinių, kad partneris būtų fiziškai ir psichologiškai saugus. Bei kiek pats partneris yra pasiruošęs tam. Partneris paprasčiausiai įtikinamas, kad taip reikia. Dažniausiai manipuliuojama tokiais dalykais kaip meilė, pasitikėjimas, pranašumas prieš kitus, savo ribų išbandymas ir panašiai.
Dar viena rizika, kad žaidimas taps atsitiktiniu smurtu – atvirumo tarp partnerių trūkumas. Kartais taip nutinka, kad net ir nevykstant manipuliacijoms, paklusnusis nedrįsta pasakyti, kad jam kažkas nepatinka, vengia stabdyti žaidimą, kai peržengiamos ribos. Galiausiai tai gali privesti prie to, kad partneris pradės jaustis ne kaip žaidimo dalyvis, o kaip smurto auka.
Viską apibendrinus, galime sakyti, kad BDSM tikrai nėra smurtas, kol viskas vyksta abiejų susitarimu, kuris yra savanoriškas ir nuoširdus ir abiems tai teikia malonumą. Tad abu partneriai turi visiškai vienas kitu pasitikėti ir būti atviri.
Dominuojančio žmogaus pagrindinė užduotis, ne tiesiog maksimaliai save seksualiai sujaudinti ir patenkinti, o atlikti viską rūpestingai, atidžiai, saugiai, atsižvelgiant į mylimojo norus ir lūkesčius. O paklusnusis turi jautis visiškai saugiai ir nė trupučio neabejoti dominuojančiu ir tais atvejais, kai kažkas pakrypsta netikėtai per daug nemaloniai ir peržengia ribas, nebijoti pasakyti ar išvis nutraukti žaidimą.
