Dauguma sergančių obsesiniu-kompulsiniu sindromu nuolat tikrina, ar kažko nepamiršo, arba nuolat plaunasi rankas, tačiau R.Bretécher liga buvo kitokia: jai kildavo nekontroliuojamos pornografinio turinio mintys, rašo „Daily Mail“.
Ji augo laimingoje, katalikiškoje šeimoje ir buvo šokiruota, kai jai mintyse pirmą kartą iškilo nuogo vaikino vaizdas. Šis vaizdas 15-metei nedavė ramybės ir ilgai neišnyko.
„Įkyrios baimės netrukus ėmė kamuoti kasdien, – prisiminė R.Bretécher. – Bijojau, kad pati to nesuprasdama praeityje įvykdžiau pedofilijos aktą. Bijojau, kad vaizdiniai buvo mano nuodėmingumo ženklas.“
Būtent dėl šio incidento prasidėjo dešimtmetį trukusios haliucinacijos: moteris ėmė matyti, kad jos draugai pusnuogiai, nepažįstamieji užsiima seksu, o nauji kolegos vaikšto visiškai nuogi.
Bandė gyventi normaliai
Kai moteris kartą žiūrėjo televizijos laidą, jai atrodė, kad sieną margina į moters makštį panašūs raštai.
Pastangos atsikratyti vaizdinių nė kiek nepadėjo.
„Obsesija yra pati mintis, o kompulsija – bandymas ją paaiškinti ar jos atsikratyti, – sakė R.Bretécher. – Kuo labiau stengiesi tai daryti, tuo dažniau ateina tos pačios įkyrios mintys.“
Ji stengėsi gyventi normalų paauglišką gyvenimą, tačiau nesijautė gerai. Vakarėlius ir pasimatymus gadino įkyrios mintys ir galvoje atsirandantys vaizdai.
R.Bretécher kartą madingame bare susitiko su aktoriumi Jake'u Gyllenhaalu, tačiau kai susitiko jų akys, merginai ėmė vaidentis, jog jo veidas yra didžiulė, šokanti makštis.
Ji taip pat ėmė abejoti dėl savo orientacijos, nes haliucinacijų metu matydavo abiejų lyčių atstovus.
Antidepresantai tik pasunkino problemą. Kai mergina antrus metus studijavo universitete, liga kontroliavo visą jos gyvenimą.
Padėjo terapijos seansai
Ji pasiėmė metus atostogų, kai tai padaryti rekomendavo gydytojas. Mergina pati sau atliko diagnostinį testą internete po to, kai apie ligą perskaitė „Wikipedia“ tinklalapyje.
R.Bretécher būtent tada ėmė ieškoti įvairių terapijų ligos gydymui.
Efektyviausia terapija buvo ta, kurios metu ligonis turi žiūrėti į jam ramybės neduodančius vaizdus, pavyzdžiui, liepiama žiūrėti į menkai apsirengusį vyrą ar moterį, ir neleidžiama vykdyti kompulsinių veiksmų.
„Man po truputį buvo rodomi vis atviresni įvairūs seksualinio pobūdžio vaizdai, tai mane skatino toleruoti savo nerimą, jausmus ir mintis bei nebandyti jų nuvyti, – pasakojo R.Bretécher. – Nerimas galiausiai ėmė reikštis vis mažiau ir mažiau.“
Moteris tėvams atvirai papasakojo apie visas ligos detales tik tada, kai 2013-aisiais baigė terapiją. Ji taip pat parašė knygą apie savo patirtį, nors ir bijojo, kad draugai dėl to gali pasijusti nejaukiai.
„Tačiau mano baimę nusvėrė jausmas, kad turiu pasidalinti savo istorija,“- teigė R.Bretécher.
Parengė Dorotėja Noreikaitė
