Toli gražu tai ne vienintelė keistenybė iš japonų lytinio gyvenimo. Apsilankiusius Japonijoje gali nustebinti ir pornografinių žurnalų gausa. Jų galima rasti visur. O skaito juos beveik kiekvienas – nuo paauglio iki žilagalvio.
Niekas nė nebando slėpti žurnalo nuo aplinkinių. Pornografinio leidinio vartymas tramvajuje, kavinėje ar tiesiog stovint gatvėje Japonijoje visiškai normalus dalykas. Niekam neužkliūva ir tai, kad nemaža dalis pornografinių žurnalų – komiksai, kuriuose moterys piešiamos vulgariai ir nevengiama netgi žiauresnių scenų. Vulgaru? Galbūt, tačiau tikrai ne Japonijoje.
Šioje šalyje į seksą ir erotiką žiūrima kitaip nei daugumoje Europos valstybių.
Pirmiausia daug laisviau, kartais net su humoru. Japonams seksas yra žaidimas. Ieškodami galimybių „pažaisti“ šios šalies gyventojai neretai užsuka į meilės viešbučius.
Ten jie gali atsipalaiduoti ir nesijaudinti, kad juos kas nors pamatys.
Seksuali moteris Japonijoje taip pat suvokiama kitaip. Didelė krūtinė, stangrus užpakaliukas, atidengti klubai – tai, kas žavi europiečius ar amerikiečius, Japonijoje nesulaukia didesnio dėmesio.
Čia svarbiau nekaltumas. Moteris turi atrodyti skaisti. Aistringos tigrės – ne japonų skoniui. Jiems moteris turi būti švelni, simpatiška, saldi. Japonai nėra linkę žiūrėti į moterį vien tik kaip į pasitenkinimo objektą, jiems daug svarbiau žaidimas, kurį žada lolitiškos išvaizdos moterys.
Kita vertus, Japonijoje seksas nėra vertinamas kaip nuodėmė. Viskas, kas teikia kūnišką malonumą, šios šalies gyventojams yra natūralu ir normalu. Tai beveik toks pat poreikis kaip maistas, gėrimas ar bet kokia kita veikla.
Todėl apsimesti, kad nereikia sekso, kad neieškoma to malonaus žaidimo, niekas nė nebando. Kūno poreikiai yra ne ką mažiau svarbūs nei sielos, todėl tenkinti juos būtina.
Be to, japonai nelinkę slėpti savo kūno. Viešosiose pirtyse visi sėdi nuogi, nė nebandydami pridengti net intymiausių vietų. Įdomu tai, kad vaikai gali būti kartu su tėvais, nes taip jie pratinasi prie suvokimo, kad nuogo kūno nereikia gėdytis ir jo slėpti nereikia.
Japonijoje visai nesvarbu, ar mylisi tos pačios, ar priešingos lyties atstovai, ar tai daroma prieš vestuves, ar po jų. Niekas šioje šalyje nesmerkia prostitucijos.
Jei žmogus nori pasirinkti šią profesiją, tai jo reikalas, nes jo kūnas priklauso tik jam, o daryti su savo kūnu gali tai, ką pageidauji.
Nesvarbu, ar prostituciją pasirinkai norėdamas užsidirbti duonos kąsniui ar naujai „Louis Vuitton“ rankinei.
Kita vertus, skirtingai nuo Vakarų kultūros, kurioje įprasta, kad pusnuogės moterys reklamuoja viską – nuo kojinių iki automobilio, Japonijoje moterys reklamose vaizduojamos kaip nekaltos mergelės.
Labai retai japonai atsižvelgia į vakarietiškus reklamų standartus ir bando sukurti ką nors panašaus. Kūniški malonumai tenkinami ne žiūrint reklamas, o užsiimant seksu, vartant pornografinius leidinius ar žiūrint filmus suaugusiesiems.
Paradoksalu, tačiau šalyje, kur seksas tikrai liejasi laisvai, lytiniai nusikaltimai – tikra retenybė. Japonai tikina atsipalaiduojantys vartydami pornografinius komiksus, kuriuose galima pamatyti netgi prievartos scenų.
Esą taip jie išlaisvina savo fantaziją, kurios vėliau nė nebando įgyvendinti.
Tiesa, pornografiniuose filmuose dar nuo 1946 metų draudžiama rodyti lyties organus – jie turi būti pavaizduoti neryškiai arba pridengti.
Griežtai baudžiama ir už seksą su nepilnamečiais, tačiau suaugusi moteris gali stengtis atrodyti kuo jaunesnė, kaip mokyklinukė.
Dešimt keisčiausių japonų seksualinių tradicijų, kurios gali stebinti Vakarų šalių gyventojus
Japonų seksualinė fantazija iš tiesų laki, o pasitenkinimo būdų sugalvota ne vienas. Tačiau nemažai ir tokių, kurie eilinį europietį priverstų net išsižioti.
1 „Yobai“ – tai sena japonų tradicija, ypač populiari kaimiškose vietovėse. Tiesa, dabar ši tradicija jau beveik išnykusi, tačiau dar praėjusio šimtmečio pradžioje ji buvo labai populiari. „Yobai“ – tai tam tikras seksualinis žaidimas, kai sutemus vyras galėdavo įslinkti į moters kambarį, atsigulti į lovą ir, jei moteris sutinka, su ja pasimylėti. Kad šis meilės ištroškusių vyrų užsiėmimas būtų legalus, tereikėjo atitikti vieną sąlygą – vyras privalėjo pažinoti merginą ir jos tėvus.
2 „Nyotaimori“ skamba labai egzotiškai, tačiau tai daugeliui europiečių žinoma tradicija, kilusi būtent iš Japonijos. Tai ne kas kita kaip sušių valgymas nuo nuogos moters kūno, kai moteris per puotą atsigula nuoga ant stalo, o jos kūnas yra apdėliojamas maistu. Tiesa, intymios vietos pridengiamos kokiais nors lapais ar daržovėmis. Japonai įsitikinę, kad, be gražaus vaizdo, jie gauna ir maistą, kūno pašildytą iki reikiamos temperatūros.
3 „Tamakeri“ – tai ne kas kita kaip vyriško pasididžiavimo spardymas. Nors sunku suvokti, kokį malonumą tai gali teikti, Japonijoje šis žaidimas pastaraisiais metais labai išpopuliarėjo. Šalies gyventojų sukurtose pornografijos svetainėse filmukai su šiuo žaidimu netgi išskirti į atskirą kategoriją.
4 „Shitagi dorobou“. Europiečiui, atrodytų, visiškai nesuvokiama, kaip galima vogti jau nešiotus moters apatinius tam, kad galėtum seksualiai pasitenkinti. Tačiau Japonijoje tai normalu ir netgi labai populiaru. Tiesa, prieš kurį laiką tai sukeldavo nemažai problemų moterims, norinčioms padžiauti savo apatinius lauke, nes nebuvo nė menkiausios abejonės, kad jie tuoj bus pavogti.
Valdžia sugalvojo būdą, kaip kovoti su vagystėmis, – gatvėse pastatė automatus, kuriuose galima nusipirkti dėvėtų moterų kelnaičių. Kalbama, kad jie populiaresni netgi už automatus su užkandžiais ar gaiviaisiais gėrimais.
5 „No-pan kissa“ – ši tradicija kitaip vadinama „kavinėje be kelnaičių“. Padavėjų apranga tokiose kavinėse gana šykšti – jos dėvi trumpučius sijonus ir jokių kelnaičių. Tiesa, lankytojai, norėdami paspoksoti į moterų grožybes, turi būti pasiruošę gerokai patuštinti kišenes, nes maistas ir gėrimai čia bent dvigubai brangesni nei kitose kavinėse.
Jeigu klientas bus dosnus ir pasiūlys padavėjai gausių arbatpinigių, jis gali paprašyti pakelti šakutę nuo grindų arba pasiekti ką nors nuo aukščiausios baro lentynos. Daugumoje „No-pan kissa“ kavinių yra begalė veidrodžių, kad klientai galėtų nuolatos matyti padavėjas.
6 „Imekura“ nuo įprasto viešnamio skiriasi tuo, kad čia kiekvienas ras tai, ko jam reikia. Tačiau kalbame visai ne apie moterišką kompaniją, o apie interjerą. Visos patalpos įrengtos taip, kad atitiktų kiekvieno kliento fantaziją. Čia galima rasti ir mokyklos klasę, ir slaugytojų kabinetą, persirengimo kambarį ar net traukinio vagoną. Kambaryje kliento laukia viskam pasiruošusi aktorė, kuri sutiks atlikti bet kokį vaidmenį, kokio tik pageidaus klientas.
7 „Chikan“ – tradicija liesti moteris viešajame transporte japonams irgi neatrodo vulgari. Jie stengiasi sugriebti už kojų, užpakaliuko ar krūtinės. Tačiau ne visi tokie drąsūs. Kai kurie vyrai apsiriboja tik moters užpakaliuko nufotografavimu.
8 „Datch waifu“. Niekam ne paslaptis, kad japonai tiesiog pamišę dėl modernių technologijų, kurias panaudoja ir stengdamiesi sukurti kuo tikroviškesnes sekso lėles. Todėl japonų sekso lėlė visai neprimena pripūstos guminės lėlės. Tai lyg robotai, pagaminti iš latekso taip, kad liesdamas juos jaustumeisi taip, lyg liestum tikrą žmogų.
9 „Tokudashi“ – iš esmės tai yra striptizas, tačiau jis atrodo kiek kitaip, nei mums įprasta. „Tokudashi“ metu šokėja nusimeta visus savo rūbus, o vėliau atsisėda ant scenos krašto ir išskečia kojas. Vyrai, atėję pasižiūrėti striptizo, visuomet apsiginklavę didinamaisiais stiklais, todėl puola apžiūrėti moters.
10 „Burusera“. Jeigu japonė užsimano naujų džinsų ar kitokio pirkinio, tačiau jai trūksta pinigų, ji visuomet turi išeitį – parduoti savo dėvėtas kelnaites. Kiekviena erotinių prekių parduotuvė yra įkūrusi kelnaičių supirkimo taškus ir yra pasiruošusi nupirkti dėvėtas kelnaites bet kokiais kiekiais. Kiek moteris gaus už kelnaites, priklauso nuo jos amžiaus. Kuo ji jaunesnė, tuo atlygis didesnis.
Parengė Ana DAUKŠEVIČ
