„Taip elgiasi ne tik vyrai, norintys tapti moterimi. Istorijos pavyzdžiai rodo, kad kastruoti vyrai sugebėdavo puikiai prisitaikyti. Kai kurie mokslininkai įsitikinę, kad vyrų gyvenimo trukmė būtų didesnė, jei pavyktų sumažinti testostosterono kiekį organizme, nes šis hormonas pragaištingai veikia širdį ir kraujagysles“, – sakė urologas Balys Dainys.
Prieš penkiasdešimt metų pradėjęs gydytojo praktiką ilgametis Vilniaus universiteto Santariškių ligoninės klinikų Nefrologijos ir urologijos centro vadovas B.Dainys išklausė ne vieną išpažintį.
Įdiegęs daug naujų gydymo metodų urologijos, nefrologijos, andrologijos, seksualinės medicinos srityse profesorius B.Dainys dalinasi savo patirtimi knygoje „Urologo užrašai“.
Pateikiame ištraukas iš šios knygos:
„Galiu paguosti vyrus: neverta graužtis dėl prarastų plaukų, vešlūs plaukai nėra vyriškumo požymis.
Prisiminiau 1963 m. sukurtą garsų Holivudo filmą apie paskutinę Egipto karalienę Kleopatrą, kurią vaidino aktorė Elizabeth Taylor. Atkreipiau dėmesį, kaip vaizduojami Kleopatros patarėjai eunuchai. Garsaus filmo kūrėjai žinojo, kad vaikystėje kastruotų berniukų plaukai jiems suaugus būna vešlūs ir ilgi, todėl eunuchus vaidinantiems aktoriams parinko puikius perukus. Vadinamieji guolio saugotojai eunuchai buvo vertinami ne tik senovės Egipte.
Rytuose jie turėjo išskirtinę teisę prižiūrėti haremą. Eunuchų buvo senovės asirų, persų, vėliau Bizantijos haremuose. Jie dažnai įgydavo valdovų palankumą, tapdavo jų patikėtiniais ir užimdavo aukštus postus. Skurstantys tėvai su džiaugsmu atiduodavo berniukus kastruoti. ...
Iki šiol pasitaiko vyrų, sąmoningai apsisprendusių pašalinti sėklides. Su vienu iš tokių pacientų, nutarusiu nusirėžti sėklides, nes jos esą jam trukdžiusios, susipažinau dar jaunystėje, kai tik pradėjau gydytojo praktiką. Tada suabejojau, ar noras atsikratyti sėklidėmis nėra psichikos sutrikimas.
Ar tokį pacientą būtina uždaryti į psichiatrijos ligoninę, nes jis pavojingas pats sau? Ką tik baigęs medicinos studijas, įsidarbinau tuometinėje Vilniaus 1-ojoje tarybinėje ligoninėje, Priėmimo skyriuje.
Kartą į ligoninę atvežė apie keturiasdešimties metų vyrą. Jo kelnės buvo kruvinos, o veidas persikreipęs, sukau galvą, kas čia atsitiko.
Vienoje pusėje įpjautas kapšelis, kitoje – taip pat rėžis, iš atsivėrusių žaizdų kraujuoja. Klausiu ligonio, kas nutiko. Jis tyli. „Kas čia ką operavo?“ – kamantinėju toliau. „Nieko tokio, aš pats“, – prisipažino ligonis. Supratau, kad vyras jau be sėklidžių. „O kur sėklidės?“ Išgirdęs šį klausimą, jis sutriko: „Tai kad aš išmečiau jas į šiukšlių dėžę.“ Pirmą kartą gyvenime susidūręs su tokiu keistu atveju, nežinojau, kaip elgtis.
Kai sustabdžiau kraujavimą, susiuvau ir sutvarsčiau žaizdas, pacientas atkuto ir pareiškė, kad nenori gultis į ligoninę, todėl grįš namo. Aš jį ir išleidau. Už tai nebuvau pagirtas. Kitą rytą skyriaus gydytojų susirinkime gavau pylos už tokį poelgį. Pasipylė priekaištai, kodėl paciento nenukreipiau į psichiatrijos ligoninę.
Vyresni kolegos mane labai užsipuolė: „Reikėjo uždaryti jį į psichiatrijos ligoninę. Kodėl jį išleidai? Turėjai kviesti psichiatrų brigadą.“ Taip, iš dalies jie buvo teisūs.
Juk save žalojantis žmogus smarkiai rizikuoja, jis gali nukraujuoti ir mirti. Po penkiolikos metų keistuolis vėl susirado mane ligoninėje. Jis priminė, kad aš gydžiau jam žaizdas. „Kodėl taip padarei?“ – „Man labai trukdė sėklidės – nei atsisėsti gali, nuolat kliūdavo, buvo prastas kvapas.“ – „O dabar?“ – „Dabar kitoks gyvenimas, esu laimingas, niekas nebetrukdo.“ Iš to pokalbio supratau, kad vyras nė kiek nesigaili nusirėžęs sėklides, netgi giriasi, kad po tokio drastiško poelgio jam palengvėjo.
Gal tikrai į tokius paciento išvedžiojimus reikėtų žiūrėti kritiškai? Ar tai nėra rimtos psichikos ligos pradžia? Nežinau, kodėl taip atsitinka, kad žmogus negali pakęsti savo kūno. Atsikratęs sėklidžių vyras man neatrodė kaip beprotis. Jis logiškai paaiškino, kodėl taip pasielgė.
Sėklidės jam trukdė judėti, sėdėti, net dirbti. Jis nuolat kentėjo, o netekęs testosteroną gaminančių liaukų nė kiek nesisielojo. Bet buvo vienas dalykas, privertęs sunerimti. Tai – išblėsęs lytinis potraukis.
Nors erekcija buvo gera, tačiau jo nė kiek nebetraukė moterys. Skundėsi, kad nebepatiria seksualinio geismo. Atkreipiau dėmesį, kad jis, netekęs sėklidžių, neprarado plaukų. Toks pusplikis ir liko kaip tą dieną, kai jas nusirėžė.
Nenusiunčiau jo į psichiatrijos ligoninę, nes supratau, kad tam pacientui netiks joks gydymas, nėra čia ko jo gydyti. Jei vyro prigimtis maištauja ir jis negali susitaikyti su savo kūnu, vadinasi, reikia keisti kūną, keisti lytį.
Apie panašų atvejį esu girdėjęs iš kolegų mikrochirurgų, kai skubios operacijos prireikė vyrui, nusipjovusiam varpą. Mikrochirurgams pavyko sėkmingai ją prisiūti ir pacientas pasveiko, tačiau po kurio laiko vėl bandė tai pakartoti.
Choristai išsaugodavo angeliškus balsus
Žmonijos istorijoje yra pavyzdžių, kai vaikystėje netekę sėklidžių vyrai puikiai prisitaiko.
Kadangi testosteronas susijęs su balso mutacija, netgi Romos katalikų bažnyčios vadovas buvo palaiminęs šį barbarišką metodą. Kad chore dainuojantys berniukai išsaugotų angeliškus savo balsus, jie būdavo kastruojami.
Kai Mikelandželas puošė freskomis Siksto koplyčią – oficialią popiežiaus rezidenciją Vatikane, – jis sukūrė genialiausius savo kūrinius. Daugiau kaip 1 000 kvadratinių metrų koplyčios lubos ir „Paskutinio teismo“ freska, nutapyta 1535–1541 m., iki šiol vilioja viso pasaulio turistus.
Pasakojama, kad popiežių, apsilankiusį Siksto koplyčioje, apakino toks tyras grožis, kad jis nutarė nebeįleisti į ją moterų, nes jos esą suterštų tobulą grožį. Tada kilo klausimas, ką daryti su garsiuoju Siksto koplyčios choru, kuriame dainavo vien moterys. Kur gauti aukštų balsų, jei joms draudžiama lankytis šioje koplyčioje?
Buvo rasta išeitis – kastruoti berniukus, kad augdami ir bręsdami jie neprarastų aukšto balso. Taip kovota su balso mutacija, o Siksto koplyčios choristai buvo pasmerkti gyventi be sėklidžių.
Mutaciją sukelia testosteronas, tai nutinka prasidėjus paauglystei – apie dvyliktuosius–keturioliktuosius gyvenimo metus. Dėl organizme smarkiai padidėjusio testosterono kiekio prasideda lytinė branda.
Sustabdžius jo gamybą, balsas lieka beveik nepakitęs. Dabar tokį veiksmą vadintume vaiko žalojimu, o kadaise tai buvo bilietas į sotesnį ir laimingesnį gyvenimą, juolab kastruoti vyrai buvo gerbiami už savo pasišventimą.“
