Ištisus amžius vyrų seksualumo tema buvo tabu. Niekas nekėlė vyrų seksualumo klausimo, net jeigu jie tarpusavy ir šmaikštaudavo apie savo tikrus ar tariamus meilės žygius.
Kone bendru sutarimu buvo pripažinta, kad geismo stoka dažniau pasižymi moterys, jos neišmano, kaip elgtis mylintis, kuria užtvaras ir sukelia įvairiausių nesklandumų šiuo klausimu. Moterų žurnalai tai kartodavo gausiuose straipsniuose, reportažuose ar pasakojimuose. Moterų seksualumo būklė buvo problema ir reikalavo supratingumo, kantrybės ar kokių nors priemonių. Tie patys žurnalai buvo kur kas santūresni vyrų seksualumo klausimu – ir taip iki paskutinių XX amžiaus metų.
Pasakysime atvirai: šiandien padėtis iš tiesų ne kažkiek tepasikeitė. Juntamas nerimas, susijaudinimas, sklando kažkokie gandai. Tvyrant gūdžiai tylai, slegiant kančiai, iškilus problemai ir kaupiantis naujiems klausimams, vyrijos pasaulis vis dėlto pradeda sukrusti; kai kurie jų smerkia savo elgesį ir seksualinę praktiką.
„Mano pasitenkinimas apsiribodavo išsiliejimu, – prisipažįsta Frederikas. – Metų metus mudviejų poroje aš tenkinausi mažučiais savo laimėjimais. Buvau sukrėstas, kai supratau, kad iš tikrųjų niekada nebuvau patyręs orgazmo! Per daug nesukdamas galvos, painiojau sėklos išsiliejimą ir orgazmą. Tik savo antrojoje santuokoje po trejų našlavimo metų padariau stulbinamą atradimą su ta, kuri mane išmokė tyrinėti savo intymaus malonumo pasaulį ir sykiu – jos pasaulį!“
„Žinau, nejaučiu didelio seksualinio potraukio, – sako Normanas. – Vos tik ji išreiškia ketinimą santykiauti, pasijuntu išvargęs. Man gera tiesiog būti su ja. Mūsų porai viskas gerai klostosi, bet šita prasme kažin ko trūksta. Žinau, ji kamuojasi, suka galvą, kad galbūt neatrodo man ganėtinai geistina, kodėl aš dažniau nejaučiąs jai geismo. Štai tokia šešėlinė zona tvyro tarp mūsų, ir tas šešėlis tolydžio tirštėja...“
Dažniausiai išryškėjantys simptomai, apie kuriuos vyrai kol kas vengia kalbėti, žinomi: išblėsęs geismas, abejingumas, impotencija, dėmesio perkėlimas į fizinę veiklą, meistravimą, kartais vujerizmas, pasitelkiant pornografinius filmus, daugiau ar mažiau iškrypę žaidimai, kuriuose vienas iš dviejų atsiduoda kito fantazijoms, ne visada prie jų prisidėdamas nei, svarbiausia, patirdamas malonumą.
Reikia paminėti ir vieną pačių seniausių seksualinių problemų, lemtingiausių Vakarų kultūroje: priešlaikinę ejakuliaciją.
Kai negali susilaikyti, per daug skubi, kad galėtum išgyventi patenkinamą sueitį, negali pasidalyti malonumu, atsipalaiduoti arba esi bejėgis sustiprinti kūnų šventės efektą; be viso šito, dar, svarbiausia, esama kančios, gėdos, nepateisinus kito lūkesčių. Dėl šio negalavimo kenčiantys vyrai jaučia bejėgiškumą, nesugebėdami suteikti partnerei malonumo.
„Aš supratau, kad impotentas yra ne tas, kuriam nesiseka patirti malonumo, o tas, kuris nesugeba jo suteikti savo partneriui, – pareiškia Žozefas. – Aš atlieku terapijos kursą ir judu į priekį – lėtai, labai lėtai, lyg nenorėčiau prabusti, lyg trokščiau dar kurį laiką skendėti ilgo miego ūkuose.“
Moterys vis dažniau prabyla tiek apie savo nepasitenkinimą, tiek apie atradimus ir sėkmę, gerą seksualinę savijautą, išplėtojamą bendrame santuokiniame gyvenime kitais aspektais. Kartais jos skundžiasi, bet dažniau, kupinos pagarbos ir geranoriškumo, demonstruoja begalinę kantrybę ir supratingumą, ne visada išduodančius jų nekantrą, nusivylimą ir priekaištus, kurie galbūt susikaupė.
„Mus sieja daug švelnumo, – sako Tania. – Jau keletas metų mūsų sueitis tapo veikiau kūniška negu geidulinga, veikiau meili negu seksuali. Jį tai tenkino, ir tam tikra prasme man to pakanka, bet jaučiu turinti daugiau galimybių, daugiau plotų savo kūne, kurie laukia būti ištirti. Nesijaučiu nusivylusi, bet, sakyčiau, lūkuriuoju, pasiruošusi, atvira daugiau kam. O prieš keletą metų to nebuvo!“
„Bandau jį glamonėti, sužadinti, bet jaučiu, jam tai įkyru, aš jį erzinu, tad dažnai liaujuosi, nenorėdama suvesti jį akistaton su jo paties nepajėgumu, – dėsto Marija. – Tada svajoju. Mane aplanko neįtikėtinos fantazijos, kurių niekam negaliu papasakoti, bet nuo jų man pasiutusiai gera...“
„Įpratau patenkinti save greta jo, – sako Žinetė. – Iš pradžių man tai atrodė pasitikėjimo ir pagarbos ženklas, paskui pajutau, kad jis atitolsta, tad grįžau prie vienišos praktikos...“
Na, o vyrai pasakojasi ne taip noriai. Reta tokių, kurie sutiktų išsipasakoti, išreikšti savo diskomfortą ar išdėstyti problemas.
„Man darėsi vis sunkiau pajusti geismą, – pasakoja Danis. – Iš pradžių maniau, kad mano įkarštį prislopino įprotis, rutina. Bandžiau sužadinti save vaizdo filmais, bet nesėkmingai.“
„Ūmus lūžis įvyko man netekus darbo, – prisipažįsta Antonis. – Man atrodė, kad aš nieko vertas, nebesu vertas pasitikėjimo. Iki tol mūsų poroje iniciatorius buvau aš – tas reiklusis, išjudinantis, paskui visa tai pamažu išblėso... ir teliko pojūtis, kad esu niekam tikęs!“
Dar prieš kelerius metus vyrai intymiuose santykiuose su moterimis labiau susitelkdavo į užkariavimo, veiksmo akimirkas negu į mainus, dėmesį ir dalybas. Profesinėje karjeroje jiems rūpėjo pažanga ir kilimas. Šiandien – ar tai būtų darbo, sporto, fizinės veiklos, medžioklės ar meistravimo sritis – jie jaučiasi netvirtai.
„Kiek kartų mūsų namo remontas savaitgaliais man pasitarnavo kaip alibi... – kalba Natanas. – Būdavau nusivaręs, išvargęs. Ji, beje, taip pat, ir tai pateisino apsilpusį seksualinį gyvenimą.“
Ar reikėtų pavadinti „seksualiniu nesklandumu“ faktą, kad dauguma vyrų niekada nėra iš tikrųjų patyrę orgazmo malonumo? Tiesą sakant, daugelis vyrų painioja ejakuliaciją ir orgazmą. Dauguma moterų tai žino ir savo kūno intymume suvokia, kad jų partnerio ejakuliacija tėra iškrova, atsikratymas jaudulio, kurį jie patiria, kartais net agresyviai sureikšmindami.
„Aiškiai jaučiu: vos tik jo reikaliukas atliktas, jis atlėgsta, atsipalaiduoja ir užmiega, nesirūpindamas manimi, neprataręs man nė žodžio, be menkiausios glamonės“, – skundžiasi Sabina.
„Iš pradžių jis būdavo kupinas jaudulio, nekantrus, stengdavosi žūtbūt įsiskverbti, nešvaistydamas nei laiko, nei pastangų glamonėms, kurios, matyt, jam atrodė tuščios ir beprasmiškos, nesirūpindamas, ar aš pasiruošusi jį priimti, – pasakoja Ameli. – Vos įsiskverbęs, rodos, aprimdavo, pradrąsėdavo, dar kurį laiką bruzdėdavo, paskui nusiramindavo. „Štai, atlikta, – tikriausiai galvojo, – man pavyko!“ Turbūt taip sakydama atrodau tikra ragana. Viskas yra kitaip. Dar tebetrokštu su juo tikrų, visaverčių, patenkinamų ir vienam, ir kitam sueičių.“
„Daugiau nebenoriu būti spermos šiukšliadėžė!“ – vieną dieną riktelėjo Ninona, nebetverdama santuokinės prievolės.
Nesivaržymas, nesitvardymas, kurių reikalauja kelias į malonumą, vyrams, atrodo, sunkiai pasiekiami. Atsidavimas kito valiai, pasitikėjimas, dėmesys kitam – pirmieji to žingsniai greta jausmų ir abipusės pagarbos; viso to vyrams, regis, trūksta arba daugeliui jų apsiriboja pačia primityviausia išraiška.
Žinoma, nereikia apibendrinti, bet, viena vertus, reikėtų išdrįsti apie tai prabilti ir taip atsiverti galimiems intymesniems mainams, akistatai toje sudėtingoje situacijoje, subtilesniam tos opios srities tyrimui, kad netektų imtis terapinio gydymo ar galvoti apie gilinimąsi į save ar asmeninį vystymąsi.
Vienas iš slapčiausių ir labiausiai nutylimų tikrovės aspektų, atrodo, yra staiga pasireiškęs slopinamas kai kurių vyrų homoseksualumas. Jo aš nepriskiriu prie seksualinių sunkumų. Gyvenimą greičiau apsunkina jo atmetimas, cenzūra ar neigimas.
„Pirmą kartą tai patyriau keturiolikos metų pensione su vyresniu bičiuliu, – prisipažįsta Seržas. – Mane tai sukrėtė. Niekad nemaniau, jog galiu būti homoseksualas, ir kad tai įrodyčiau, susituokiau ganėtinai jaunas. Bet kai mano sūnui sukako keturiolika, atsitiko siaubingas dalykas. Netikėtai pradėjau domėtis jo bičiuliais, berniukais, kurie pas mus lankydavosi. Tarytum sūnus būtų mane grąžinęs prie mano pirmosios patirties. Laikiausi ketverius metus. Niekada nesiėmiau veiksmų, bet nutraukiau visus seksualinius santykius su žmona. Paskui paprašiau skyrybų – tais metais, kai sūnui sukako aštuoniolika. Keista, tokio amžiaus buvo tas vaikinas, kuris mane suvedžiojo, kai man buvo keturiolika! Tai supratau tik vėliau.
Šiandien aš gyvenu su vyriškiu. Visas tas sugaištas, prarastas laikas, visos tos klajonės, kad iki to prieitum! Nedarni ilgametė santuoka, skurdus seksualinis gyvenimas, vaikas, kurį, tikiuosi, ne per daug sutrikdė mano pasirinkimas, kad galėčiau galop pripažinti savo tikrąją seksualinę orientaciją!“
Šis pavyzdys, kurio pateikiu tik esmę, aišku, daug sudėtingesnis negu tai, ką išreiškia tos kelios frazės. Jis pareikalavo iš to žmogaus ne tik blaivumo, bet ir rimto įsigilinimo į save, kad susitaikytų su sunkia, opia ir skausminga tiesa, ją pripažintų ir praneštų savo aplinkoje.
Daugumos vedusių vyrų užslėptas homoseksualumas dažnai bus slopinamas, neigiamas. Jis gali pasireikšti geismo praradimu, pasibjaurėjimu tam tikromis moters kūno dalimis ar net įnirtinga homoseksualų kritika ar perdėtais pokštais ir nešvankybėmis jų atžvilgiu. Į pastaruosius nereikėtų žiūrėti kaip į gynybos ar pasipriešinimo mechanizmo išraišką, o veikiau kaip į, jų nuomone, gerbtinas moralines vertybes, kuriomis jie esą pelno savo aplinkos pritarimą! Homoseksualumą heteroseksualioje poroje tam tikrą akimirką gali pažadinti koks nors įvykis ar susitikimas. Geismas partneriui tada nukryps, dings, išblės virsdamas į tylą, vangumą ir nesupratimą.
Taip nuo negrabumo iki nesusipratimų, nuo užsiblokavimo iki nutylėjimų poros seksualinis gyvenimas gali būti paralyžiuotas, nusilpti ir pranykti klampiuosiuose tylos smėlynuose. Tada telieka bičiulystės, socialinio bendrabūvio ar ekonominės partnerystės ryšiai.
Vyro, kaip ir moters, seksualumas yra ramstis iššūkiams, išbandymams, be galo sudėtingoms permainoms, kurios gali prabusti ir išryškėti gimus kūdikiui. Jo gimimas gali nukreipti vyro geismą nuo žmonos, kai ši tampa... motina, arba apmalšinti motinos geismą – jausdamasi kupina savo kūdikio ir jo užpildyta, ji jaučia, kad geismas partneriui nusilpsta arba visai dingsta. Geismo ypatybė yra ta, kad jis nepasiduoda jokiai valiai, jokiam racionaliam sprendimui. Mes negalime prisiversti geisti.
Leiskite taip pat pakalbėti – galbūt žaismingiau, bet irgi rimtai – apie geismo perteklių, kuris tampa tikra problema tam, kuris yra jo objektas. Tokį geismą galėtume pavadinti teroristiniu geismu! Jis imperialistinis, tironiškas ar nesutramdomas ir siekia primesti save be jokių diskusijų, besąlygiškai, be mainų, ir vienintelis jo tikslas – būti bematant patenkintam.
„Vyras man sako: „O man reikia mylėtis kasdien, ir jei tu atsisakai, aš blogai jaučiuosi. Beje, nesuprantu, kaip tu nejauti tokio pat geismo kaip aš! Tai nenormalu – mes turime viską, kad būtume laimingi, o tu tuo nesinaudoji... – pasakoja Anik. – Kai tai išgirstu, nesitveriu pykčiu. Tai mane nuo jo stumia, užgniaužia mano pačios polėkius ir norus. Kol kas jis laikosi įsitvėręs savo įsitikinimų, ir mes tolstame vienas nuo kito, o jo požiūris dėl to tik tvirtėja. Jis man sako: „Nesuprantu tavo išsisukinėjimo, man tai nepriimtina. Būtum normali, tai jaustum geismą...“
Moterų, patiriančių tokį aklą sutuoktinių nusiteikimą, – galimas vienas kitas jo variantas, – gausu.
„Normalu, kad vyras nori dažnai mylėtis, nesuprantu, ko tu maivaisi, iš pradžių tau patikdavo...“
Tačiau vis daugiau moterų sukyla, išreiškia save, apibrėžia savo nuostatą ir nebenori leistis įkalinamos nenormalios moters įvaizdžio dėl to, kad jų lūkesčiai ne tokie pat kaip vyro.
„Metas suvokti, kad ne tik vyrai jaučia geismą – moterys taip pat, ir dėl to jos nėra kekšės, kaip tu, man atrodo, galvoji!“ – vienu metu pareiškė Violena savo partneriui.
Geismas dažnai pateikiamas kaip valdingas poreikis, kuris turi būti patenkintas. Taigi jis bus primetamas – dažniausiai tariamai nuoširdžiai – vyro moteriai arba atvirkščiai: „Man atrodo akivaizdu, visiškai normalu, kad tu su manim pasimylėtum, nes tu mano žmona, o aš – tavo vyras!“ Kai kurioms knietės apmaldyti savo partnerį, atvesti jį į protą.
„Norėčiau, kad vieną dieną mes galėtume išsamiau pasikalbėti, rimčiau apmąstyti tai, kas tarp mudviejų vyksta, – sako Žosiana. – Anądien prie draugų jis pareiškė – ir tai mane įskaudino: „Nūnai esama moterų, kurioms nereikia žadėti – jos visą laiką to trokšta. Beje, visos tos reklamos su jaunais, dailiai suręstais vyrukais jas kursto, o mes liekame nieko verti!“ Norėčiau, kad jis suprastų, jog tai nėra vertės ar palyginimo klausimas. Tai dalybų, santarvės, pasitikėjimo klausimas. Tiesa, aš dažnai jo geidžiu, mėgstu mylėtis ir norėčiau, kad jis labiau įsiklausytų į mano kūną, o ne komentuotų moteris apskritai. Aš čia, priešais jį, greta jo, mes galime pasikalbėti apie tai, kas gerai jam, kas man, apie tai, kuo aš trikdau jį, apie tai, kuo jis mane trikdo. Kalbėti, kalbėtis – štai ko mums labiausiai trūksta...“
Partnerio atsisakymas ar atidėliojimas sukelia nesusipratimą. Kai kurie vyrai juos išgyvena kaip tikrą agresiją, pastūmėjančią juos prie veiksmo. Taigi santuokinis išprievartavimas yra dažnesnis, negu įsivaizduojama. Ir kiek fizinio smurto, užgaulių ar psichologinio teroro, kaltinimų, nuvertinimo kyla dėl atsisakymo ar pasipriešinimo pernelyg primygtiniam reikalavimui mylėtis.
Norėčiau priminti, kad nenoriu suvesti ar apriboti viso šiuolaikinio seksualinio gyvenimo tais keliais faktais ar mechanizmais. Bandžiau nužymėti gaires kai kuriems vyrams ir moterims dažniausiai pasitaikančių sunkumų ir kančių, kad paskatinčiau mainus, dalybas ir galimą santarvę.
