Kuo ypatingas kiekvienas vaiko raidos etapas bei kaip įveikti iššūkius, pasakoja vaiko teisių gynėja Elžbieta Vysocka bei Lietuvos psichologų sąjungos narė, psichoterapeutė Marina Guptor, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Vaiko teisių gynėjai skaičiuoja, kad būtent paaugliai dažniausiai patiria smurtą, nepriežiūrą. Iš vienos pusės, augantys vaiko teisių pažeidimų skaičiai rodo, kad visuomenė vaikų gerovei neabejinga. Tačiau vaiko teisių gynėja E.Vysocka tikina, kad vaiko teisės būtų pažeidžiamos kur kas rečiau, jeigu suaugusieji suprastų vaiko raidos etapus ir nusiteiktų skirtingiems rūpesčiams, kuriuos augdamas sukelia vaikas.
„Kiekvienas vaiko raidos etapas turi savų iššūkių, kuriuos lemia vaiko amžius ir patirtis. Jau pradėjęs eiti į mokyklą vaikas gali vis ryškiau rodyti norą būti nepriklausomam, savarankiškam. O sulaukę 10–11 metų vaikai nesąmoningai labiau lygiuojasi ne į tėvus, o į draugus, mat jų įtaka – stipresnė. 11–12 metų pradeda vystytis brendimo požymiai, dažnėja pyktis, keičiasi nuotaikos, daugėja baimių ir nerimo. Pykčio protrūkiai ima retėti ir santykis su tėvais vėl stiprėti 16–18 metų jaunuoliams“, – pasakoja E.Vysocka.
Kuo vyresnis vaikas, tuo savarankiškesnis
Lietuvos psichologų sąjungos narė M.Guptor pateikia paprastą, bet įtaigią analogiją, kuo skiriasi kiekvienas raidos etapas: „Vaiko gyvenimą galime lyginti su situacija, kai jis pasimeta didžiuliame prekybos centre. Kūdikiui tokia patirtis gali būti gąsdinanti. Pasaulis jam dar labai nepažįstamas, todėl pirmoji reakcija dažnai būna sustingimas iš baimės ir verkimas. Šiame etape svarbiausia užtikrinti saugumą, artumą ir patenkinti pagrindinius vaiko fiziologinius poreikius.“
Sulaukęs mokyklinio amžiaus, vaikas turės daugiau gyvenimiškos patirties, tad ir reakcija į iškilusį iššūkį, anot pašnekovės, bus brandesnė: „Mokyklinukas, jis irgi išsigąsta, bet kadangi jis jau pripratęs prie žmonių, jo aplinka plečiasi, tai ta baimė bus ne tokia didelė. Jis irgi išsigąs, vargu, ar sugalvos visą veiksmų algoritmą, ką jam reikia padaryti, bet tikimybė, kad gal kažką užkalbins, gal kažką paklaus, yra didesnė. Toliau, 11–12 metų vaiko, jau beveik paauglio patirtis dar didesnė. Todėl jis sugalvos, ką daryti, o iš baimės gims pyktis. Ir, kai jis jau sutiks savo tėvus, greičiausiai pradės piktintis, bus suirzęs ir gali net kaltinti: „tai kaip čia tu nuėjai, palikai mane, ką man daryti, aš nežinau.“ Bet, aišku, tai iš labai didelio nerimo.“
Galiausiai, naudodama tą patį pasimetimo prakybos centre pavyzdį ir kalbėdama apie paauglius, pašnekovė tikina, kad šie didelio streso jau nebepajus, mat su amžiumi auga ir vaiko savarankiškumas, nepriklausomybė. „Paauglys to įvykio gali nesureikšminti. Jis pastovės, apsisuks, nueis prie kasų, nes turbūt jau logiškai sumąstys, kad ten greičiausiai tėvai lauks. Ramiai lauks jūsų, galbūt paklausęs, tai kaip mes čia išsiskyrėme“, – pasakoja M.Guptor.
Tėvų vaidmuo ties paauglyste nesibaigia
Vis dėlto, net jei vaikas jau paauglys ir jaučiasi vis mažiau priklausomas nuo tėvų, psichologė M.Guptor tikina, kad būtent tėvų vaidmuo visais vaiko raidos etapais yra svarbiausias. „Labai mažo vaiko pagrindiniai poreikiai būti pavalgiusiam, kad būtų šilta ir būtų saugu, kad būtų šalia žmonės, kurie gali pasirūpinti. Tai šiuo periodu tėvų tikslas patenkinti pagrindinius fiziologinius poreikius ir psichologinius poreikius: tai yra saugumas ir artumo jausmas. Nes jeigu mes tenkiname vaiko poreikius, jis gauna žinutę, kad pasaulis yra saugus“, – aiškina pašnekovė.
Tad ankstyvoje vaikystėje padėtas saugumo pagrindas vaiką lydi ir kitais raidos etapais. Tiesa, kai vaikas eina į mokyklą, gali iškilti naujų iššūkių. Mat keičiasi aplinka, atsiranda nauji reikalavimai, atsiranda kiti vaikai, mokytojai. Paaugliai, turintys dar daugiau gyvenimo patirties, dažnai į sudėtingas situacijas reaguoja ramiau ir racionaliau, tačiau jų emocinė reakcija gali būti intensyvesnė. „Kai kurie paaugliai, susidūrę su stresu ar nerimu, gali būti irzlūs, išreikšti pyktį ar kaltinti kitus. Svarbu, kad tėvai suprastų, jog šios emocijos kyla iš vidinio nerimo, ir stengtųsi palaikyti atvirą dialogą“, – sako M.Guptor.
Dažniausios klaidos – auklėjimo kraštutinumai
Psichologė taip pat pabrėžia, kad vaikų raidos sėkmei didelę įtaką daro tėvų požiūris į auklėjimą. Ji įvardija dvi dažniausiai pasitaikančias klaidas: pernelyg didelę kontrolę ir visišką laisvę. Pirmuoju atveju vaikai tampa priklausomi nuo tėvų sprendimų, nesavarankiški ir nesaugūs, o visiškos laisvės sąlygomis jiems gali trūkti aiškių ribų, kurios padeda suvokti, kas yra tinkama ir saugu.
„Vaikai dar neturi pakankamai patirties ir žinių, kad visada galėtų patys priimti teisingus sprendimus, todėl tėvai turi atsakingai nustatyti ribas ir tuo pačiu gerbti vaiko asmenybę. Auklėjimas – tai kūrybinis procesas, kuriame svarbu surasti balansą tarp apsaugos ir laisvės“, – akcentuoja psichologė.
M.Guptor primena, kad tėvystė – tai nuolatinis mokymasis, o svarbiausia – nuoširdus dėmesys vaikui ir rūpinimasis jo fizine bei emocine gerove. Tik taip galima padėti vaikui užaugti savimi pasitikinčia ir harmoningai besivystančia asmenybe.
