– Esate profesionali ceremonmeisterė. Pavasarį jums teko organizuoti ir savo pačios močiutės lydėtuvių ceremoniją. Žinau, kad sukūrėte išskirtinę atminimo dieną, kurios atmosfera atspindėjo ryškią močiutės asmenybę. Papasakokite plačiau, kaip visa tai atrodė?
– Lydėtuvių ceremoniją darėme mieste, kuriame ji ilgiausiai gyveno – Smalininkuose. Pirmoji mokykla, kurioje ji dirbo mokytoja, labai noriai šarvojimui užleido savo aktų salę. Kadangi lydėtuvės vyko gegužės mėnesį, ant salės scenos, šalia urnos primerkėme daug alyvų šakų.
Sudegėme žvakes, suorganizavome dar tokį išskirtinį mėlyną apšvietimą – atrodė įspūdingai. Močiutei tai be galo tiko, nes ji buvo labai ryški asmenybė. Prašėme artimųjų, kad vietoje gėlių kiekvienas atsineštų po knygą, kuri jiems svarbi arba asocijuojasi su močiute. Lydėtuvių eigoje aplink urną augo tų knygų bokšteliai, vėliau jas močiutės vardu padovanojome bibliotekai. Labai džiaugiuosi, kad jos, kaip mokytojos, atminimas paliko tokį pėdsaką.
Salėje buvo atminimo staliukas su jos daiktais: paveikslas, užrašų knygutės, sūnų rašyti laiškai. Žmonės galėjo prieiti, pasižiūrėti ir šiltai ją prisiminti. Nesirinkome giedotojų, nes norėjome atmosferos, kurioje žmonės galėtų šnekučiuotis, užkandžiauti. Gaminomės močiutės mėgstamiausius kokteilius. Grojo gyva muzika, vėliau skambėjo močiutės mėgstamiausi atlikėjai: S. Povilaitis, A. Lemanas, N. Paltinienė. Aišku, prie urnos buvo pastatytos kėdės. Kas norėjo, galėjo atsisėsti, pabūti su savo mintimis.
Vyko toks malonus šurmulys. Žmonės apsikabindavo, nubraukdavo ašarą, išeidavo į lauką. Nebuvo sunkumo – man tai labai labai patiko. Prieš pat šarvojimo pabaigą turėjome humanistinę ceremoniją. Atvažiavo mūsų ceremonmeisterė, kuri irgi yra mokytoja. Buvo toks simbolinis sutapimas: mokytoja išlydėjo mokytoją. Mes, keturi anūkai, skaitėme močiutės eilėraščius. Buvo gražu.
Tada visi vykome į Jurbarko kapines, kuriose palaidotas senelis. Senelį irgi laidojome gegužės 1 dieną, lygiai prieš dvidešimt metų. Į kapą metėme akmenukus, kurių ji vis prašydavo parvežti iš kelionių. Prie kapo pašnekėjo ir pasimeldė Pranciškonų brolis. Pusė žmonių musų giminėje yra tikintys, kiti – netikintys, tad, manau, pavyko gražiai suderinti ritualus.
Šarvojimo metu vyko humanistinė ceremonija, kurioje pasakojome apie močiutės gyvenimą, įdomiausius nuotykius, o prie kapo pasimeldėme. Gedulingų pietų nedarėme. Vietoje to nuvykome prie Nemuno.
Buvo labai graži diena: pasileidome muziką ir dainavome, kažkas ėjo žvejoti. Močiutė su seneliu ant Nemuno kranto gyveno, tai čia buvo tokia tradicija. Kai kurie dalinosi atsiminimais, kas norėjo paverkti – verkė, kas norėjo pasijuokti – juokėsi. Buvo laisva ir lengva atsiminimų diena. Tikiuosi, močiutei irgi būtų patikę.
– Kodėl nusprendėte močiutę laidoti tik po trijų mėnesių?
– Močiutė mirė vasario gale. Pusė mūsų šeimos yra išsibarsčiusi po Europą. Norėjome, kad susirinktų visi, todėl nusprendėme su laidotuvėmis neskubėti. Iš pradžių šiek tiek pergyvenome, kaip dėl to reaguos artimieji, bet viskas buvo gerai.
Per tuos tris mėnesius turėjome laiko pasišnekėti apie tai, kokios norime ceremonijos, kokioje vietoje, kokie žodžiai turėtų skambėti. Urną laikiau namuose. Į mane kreipiasi žmonės, kurie nori laidoti tik po metų. Jiems reikia, kad įvykiai susigulėtų, kad išjaustų, ką nori daryti. Nesinori paskubomis verstis per galvą.
– Ar planuojate šventiniu laikotarpiu įprasminti močiutės atminimą?
– Taip. Bus pirmos mūsų Kalėdos be močiutės. Šventės anksčiau sukdavosi aplink ją: ji ruošdavo stalą, sugalvodavo dovanų, visokių veiklų. Švenčių metu pas močiutę būdavo daug tradicijų: nuo Velykų bobutės, kuri nešdavo šokoladinius kiaušinius ir slėpdavo sode, iki laimės šulinio, visokiausių pasirodymų. Jai tradicijos buvo labai svarbios. Man irgi išliko tai, kad ritualai yra svarbu. Jie turi prasmę, vienijančią galią, todėl stengiuosi ir toliau juos puoselėti.
Man kilo minčių, kaip būtų galima močiutės atminimą išsaugoti, įprasminti, kad žmogus šiais metais nebūtų tiesiog dingęs. Norisi, kad kažkokia forma močiutė dar pabūtų su mumis prie stalo. Stengiausi išsigryninti, per ką mes jaučiame jos buvimą: per jos ruoštą maistą, per šventinę atmosferą, per juokus. Prašysiu brolio, kad jis atkurtų Kalėdoms močiutės kotletų receptą, planuoju apie močiutę padaryti protmūšį, prisiminti juokingus nuotykius. Ir tikrai skambės močiutės mėgta muzika.
