Tiesa, Viktorijos kraujavimo problema vis nesitraukė, o 28 nėštumo savaitę paaiškėjo, kad jos kraujo spaudimas yra itin aukštas. Nors moterį prižiūrėjusi gydytoja išrašė vaistų spaudimo mažinimui, visgi jis tik kilo, todėl Viktorija nusprendė vykti į priimamąjį.
„Galiausiai, nutiko taip, kad 29 nėštumo savaitę, man buvo atliktas planinis cezario pjūvis, kadangi mano kraujo spaudimas niekaip nesinormalizavo, buvau ištinusi – mano organizme kaupėsi skysčiai bei buvo prasidėjusi sunki preeklampsija, kurios pasekmėmis gali būti organizmo kraujotakos sutrikimas“, – pasakoja Viktorija.
Taip gimė ankstukė Izabelė, kuri svėrė 1166 g ir buvo 36 cm:
„Labai džiaugėmės, kad gimusi ji kvėpavo pati, nereikėjo gerti antibiotikų, neprireikė ir kraujo perpylimo. Tiesa, Izabelės širdyje buvo didesnė, nei yra įprasta, atvira ovalioji anga, kuri per pirmąsias dienas nuo gimimo dažniausiai užsidaro. Kadangi Izabelei ovalioji anga pati neužsivėrė ji iki šiol yra stebima gydytojų“.
Taip pat ant Viktorijos dukros smegenų buvo rasta nedidelė cista, kuri vėliau savaime išnyko. Nuo gimimo Izabelė reanimacijoje praleido 10 dienų, po kurių ją perkėlė į palatą pas mamą.
„Gydytojai sakė, kad tuo metu ji buvo stipriausias vaikas visam intensyviosios terapijos skyriuje“, – savo dukra džiaugiasi Viktorija.
Tiesa, persikėlus į palatą Izabelei pradėjo sunkiau sektis kvėpuoti pačiai. Kadangi deguonies kiekio didinimas nepadėjo, teko ir vėl grįžti į reanimaciją. Kvėpavimui susitvarkius Izabelė vėl galėjo grįžti pas mamą ir dar po dviejų savaičių jau išvažiavo namo.
„Grįžus namo man buvo didelis šokas – ligoninėje buvau įpratusi kas dieną Izabelę sverti, pagal formulę apskaičiuoti kas kiek laiko ir kiek pieno ji turi išgerti, todėl tą dariau ir namuose. Tokia rutina mane be galo išvargino, labai stresavau. Galiausiai, nuvykusi pas savo mamą ir paklausius jos patarimo nurimti ir nustoti viską kontroliuoti – atsipalaidavau ir paleidau visas mintis, kad Izabelė yra ankstukė“, – prisimena Viktorija.
Dabar Izabelė lankosi pas kinezeterapeutę ir baseine, sparčiai auga. Viktorija sako, kad ši patirtis daug ko išmokė ir parodė:
„Pamačiau, kokį gerą žmogų turiu šalia savęs. Izabelės tėtis beprotiškai manimi rūpinosi visą tą laikotarpį – turiu auksinį vyrą“.
Taip pat Viktorija pabrėžia, kad tokiose situacijose be galo svarbu yra pasitikėti gydytojais, nes jie tikrai labai stengiasi ir, pasak jos, žino ką daro. Be to, reikia stengtis neįsileisti blogų minčių:
„Aš ir pati vijau visas negatyvias mintis šalin. Per visą laiką, praleistą ligoninėje nei karto nepagalvojau, kad kažkas blogo gali nutikti. Reikia džiaugtis kiekviena akimirka, tikėti savimi, savo vaiku ir šeima, tuomet tikrai viskas išsispręs“.
Jau 10 metų Ankstukų paramos fondas palaiko mažiausius Lietuvos kovotojus.
Prisijunkite prie geradarių būrio – kurkime gerus darbus kartu ankstukai.lt/aukoti.
Šeimų, kurioms reikalinga pagalba, žinučių laukiame el. paštu parama@ankstukai.lt.
Daugiau apie paramos projektą „Ankstukai“: ankstukai.lt.
