Du kartus per mėnesį visi Tėkmės mokyklos pradinukai renkasi į žygeiviškas sueigas. Viena iš jų skiriama teorijai – krašto ir istorijos pažinimui, o antroji – praktinė – orientavimasis miške.
Žygių metu vaikai ne tik orientuojasi – vietovės pasirenkamos prasmingai, siekiant supažindinti vaikus su jų kraštu, tad pirmoji žygio dalis – pažintinė, kultūrinė.
Vaikai jau aplankė senąją Kernavės mokyklą ir garsiuosius miestelio piliakalnius, susipažino su Čiobiškio dvaro architektūra ir dvarą gaubiančia partizanų istorija, aplankė Kukaveičio kalną – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo laidotuvių laužo vietą, tyrinėjo giliausią Lietuvoje sausą Rynos urvą Čiobiškyje, lankėsi Elizabelinos (Pociūnų) dvarvietėje ir kitose Širvintų kraštui svarbiose vietose.
Ir tik susipažinę su savo krašto istorija, vaikai, pasidalinę į nedideles grupeles, gavę žemėlapį su pažymėtais punktais, bando susiorientuoti vietovėje ir pirmieji rasti vado pažymėtus punktus ir paslėptus lobius.
Jų ieškodami vaikai nukeliauja apie penkis kilometrus. Mažiausiųjų grupeles iš pradžių lydi savanoriai tėvai bei mokytojai, iniciatyvą perduodantys vaikams, ir teikiantys saugumą, jei patys vaikai neberanda išeities. Vėliau grupelės mažėja ir vaikai patys, savarankiškai su kompasu ir žemėlapiu įveikia visą trasą. Vaikų džiaugsmas įveikti save ir įvykdyti užduotį – begalinis.
Į miškus veda patyręs keliautojas
Širvintų „Tėkmės“ mokykloje į vaikų ugdymo procesą mielai jungiasi ir tėveliai. Žygiai – puikus tokio bendruomeninio įsitraukimo pavyzdys. Vaikus žygiams ruošia ir į juos veda patyręs keliautojas Vytenis Dapkevičius – vaikų autoritetas, vienas iš bendruomenės tėvelių, įmonės „Mokas IT“ vadovas, istorijos, archeologijos, kraštotyros mylėtojas, kalnų sporto ir orientavimosi mėgėjas. Vytenis yra kopinėjęs Pamyro, Altajaus, Kaukazo ir kituose kalnynuose, 2016 m., Vasario 16-osios proga, žiemą su dviem bendraminčiais slidėmis perčiuožęs užšalusią Baltijos jūrą. Vedami Vytenio, ir tėkmiukai į žygius iškeliauja bet kokiu oru.
„Šie orientavimosi žygiai skirti tam, kad vaikas išmoktų orientuotis vietovėje, nepasimestų būdamas vienas miške, įveiktų savo baimes ir įsitikintų savo galiomis, išmoktų nepasiduoti, bet atkakliai ieškoti kelio. Ištvermė, gebėjimas susikaupti, derinti judėjimą ir mąstymą – įgūdžiai, kuriuos stiprina orientacinis sportas. Tikiuosi, kad išmokę orientuotis aplinkoje, vaikai ir gyvenime išmoks susigaudyti, mokės pastebėti įvairias galimybes ir pasirinkti geriausius kelius savo tikslams pasiekti“ – sako orientacinių žygių organizatorius Vytenis.
„Vytenio žygiai mūsų bendruomenėje prasidėjo kur kas anksčiau nei gimė mūsų mokykla“ – prisiminimais dalinasi mokyklos ugdymo vadovė Indrė Stakėnienė. „Prisimenu, kaip mūsų bendruomenės tėveliams Vytenis dalinosi įspūdžiais apie ledu pereitą Baltijos jūrą. Vėliau, 2018 metais, švenčiant mūsų atkurtos valstybės šimtmetį diskutavome, kodėl tikri žygeiviai į visus žygius su savimi ima mūsų valstybės vėliavą, kodėl jai atsiranda vietos net ir labiausiai perpildytoje kuprinėje, kokią simbolinę prasmę tai turi“. Sulaukus pasiūlymo „Tėkmės“ mokyklinukams kartą per mėnesį organizuoti orientacinius žygius net neįsivaizdavome, kiek daug prasmių juose gali tilpti, – pasakoja Indrė.
Pirmieji žygiai – jau darželyje
Buvimas lauke, ryšys ir santykis su gamta – vienos svarbiausių mokyklos vertybių. Širvintų „Tėkmės“ mokykloje veikia ir darželis bei priešmokyklinio ugdymo grupė. Mažiausieji, darželio vaikai, kiekvieną dieną, bet kokiu oru, privalomai kelias valandas praleidžia lauke, o kartą per savaitę jau keliauja į pirmuosius savo žygius. Darželyje veikia mišraus amžiaus grupės, kurias lanko vaikai nuo dvejų iki šešerių metų amžiaus, tad jų fizinės galimybės gana skirtingos. Į tai atsižvelgiant, ir jų žygiai dar neilgi – apie du kilometrus – kad ir mažiausiems žygeiviams jie būtų įveikiami.
Iškeliavę už darželio ribų mažieji ne tik turi progą sustiprinti ryšį su gamta, ją pažinti, išmokti labiau pasitikėti savo pačių ir vyresnių draugų jėgomis bei pagalba, bet tuo pačiu, taikant paslėpto mokymosi metodą, diena po dienos mokomi susiorientuoti jų darželį supančioje aplinkoje. Kartą drauge su auklėtojomis nukeliavę iki kaimelio kapinaičių, didžiausios ūkininko sodybos ar kitų įsimintinų objektų, vėlesnių žygių metu vyresnieji darželinukai patys bando prisiminti kelią link jau aplankytų vietų.
Mokyklos ugdymo vadovė pasakoja, kad nepaisant kasdienio buvimo lauke, žygio diena – ypatingai mažųjų laukiama. „Juk šiuo laikotarpiu vienas iš svarbiausių vaiko raidos uždavinių – „užauginti“, sustiprinti savo kūną ir imunitetą. Tad ir į žygius stengiamės keliauti bet kokiomis oro sąlygomis, gal tik pučiant itin stipriam vėjui ar gausiai lyjant, susilaikome. Laikomės pozicijos, jog nėra blogo oro, yra tik bloga apranga.“
Žygiai – neatsiejama bendruomenės tradicija
Geriausias gyvenimo pavyzdys vaikams – jų tėvai, mokytojai, auklėtojai. Suaugusieji bendruomenės nariai taip pat mėgsta susiburti į žygius ir paklajoti miškais. Sekdami šiuo gyvu pavyzdžiu, žygius kaip natūralią gyvenimo patirtį, priima ir vaikai.
Į mišką visi kartu, šeimomis, tėkmiečiai žygiavo dar rudenį, bendruomenės susipažinimo renginio metu, į vyrų žygį traukė „Tėkmės“ tėčiai ir mokytojai, į moterišką žygį dar tikisi susiburti mamos su mokytojomis bei auklėtojomis, dėl karantino atšaukusios kovo mėn. pabaigoje planuotą susibūrimą Neries kilpų take.
Vaikai, priklausomai nuo amžiaus, į mažesnius ar didesnius žygius leidžiasi net gimtadienių metu. Bendruomenės nariams šie susibūrimai – puiki proga geriau pažinti vieniems kitus, atrasti naujas bei sustiprinti senas draugystes, drauge atrasti dar nepažintas Lietuvos vietas.
Metai po metų ši veikla tapo neatsiejama ir bendruomenės, ir mokyklos gyvenimo dalimi. Šios vaikų patirtys nelieka be pėdsakų: žygiai, kaip ir buvimas gamtoje, persmelkia ir kitas mokyklos gyvenimo sritis bei kuria gražias mokyklos tradicijas, tokias kaip Mykolinių šventė.
„Rugsėjo pabaigoje turime Mykolinėms skirtą žygį, pilną komandinių iššūkių, užduočių, skirtų vaikams parodyti, kiek daug jie vieni apie kitus sužinojo per pirmąjį mokslo metų mėnesį. Juk rugsėjis visiems yra savotiškos adaptacijos mėnuo, jo metu mokykloje daug dėmesio skiriame tam, kad visi kuo lengviau „sugrįžtų“ į mokyklą, jog į jos ritmą kuo sklandžiau įsilietų mūsų pirmokiukai.
Taigi, Mykolinių šventėje džiaugiamės sėkmingai drauge įveiktu pirmuoju mėnesiu ir ieškome vidinių jėgų įveikti laukiančius iššūkius: kalbame apie atkaklumo svarbą, išgėrę „stebuklingo stiprybės“ gėrimo linkime sau ir kitiems niekada nepasiduoti“, – dalinasi mintimis Indrė.
Rugsėjo mėnesį pradėta stiprinti mokinių tarpusavio draugystė užbaigiama irgi tradicija tapusia mokslo metų pabaigos išvyka, kurios metu vaikai turi progą pasijusti tvirta kaip kumštis komanda ir pasidžiaugti per mokslo metus užauginta tarpusavio draugyste. Praeitos vasaros pradžioje mokiniai ir jų tėveliai keletui dienų keliavo aplankyti Kuršių Neriją.
„Antrąją kelionės dieną dviračiais numynėme nuo Smiltynės iki Juodkrantės. Pradinukams įveikti daugiau nei 20 kilometrų atstumą – nemenkas iššūkis. Buvo nuostabu stebėti, kokia draugiška ir jautri atmosfera tvyrojo aplinkui, nors reikėjo kantriai palaukti lėčiau važiuojančių, suprasti ir pagelbėti blogiau pasijutusiems. O kai kam už asmeninį atkaklumą draugai užleido vietą eilėje prie pertraukėlės skanėstų“, – šypsosi draugystės akimirkas prisiminusi ugdymo vadovė.
Nors šių metų planus nenuspėjamai keičia karantinas, tėkmiukai vis dar slapta viliasi, jog šių mokslo metų pabaigtuvių žygis įvyks, ir jie vėl turės progą susipažinti su dar neatrasta Lietuvos vieta.
