– Papasakok, kuo gyveni šiandien, ką veiki, kas svarbaus vyksta tavo gyvenime?
– Šiuo metu pagrindinis dalykas – savęs ir savo kelio paieškos. Jaučiuosi priėjusi kryžkelę: nebežinau, ar tai, ką darau kryptingai, darau dėl to, kad to noriu pati, ar dėl to, kad tai primetė kas nors kitas. Turbūt daugeliui ateina etapas, kai tampi suaugusiu ir pagaliau suvoki, kad gyvenimą reikia gyventi pačiam. Niekas už tave jo nenugyvens, tik tu pats. Supratau, kad anksčiau buvau priklausoma nuo kitų žmonių, jų nuomonės, požiūrio, kokia turiu būti, kaip turiu atrodyti, kalbėti, ką turiu ar neturiu jausti.
Apie tai pradėjau kalbėtis su daugybe tuos pačius jausmus išgyvenančių žmonių ir radau sferą, kurioje noriu augti. Noriu padėti ir sau, ir kitiems, susiduriantiems su panikos priepuoliais, depresija, apatija. Mano supratimu, visa tai kyla, kai prarandi save, kai pradeda kilti klausimas, ką aš apskritai veikiu šiame gyvenime? Taip pat nenutolstu nuo dainavimo ir kūrybos – šie dalykai visada kartu šalia naujų atradimų ir yra svarbiausi.
– Įžymesnius žmones dažnai matome ne tokius, kokie jie yra, o sukurtus žiniasklaidos, medijų ir su visuomenės primestu įvaizdžiu. Koks tavo santykis su visuomenėje kuriamu tavo įvaizdžiu? Ar yra dalis tavęs, kurią pasilieki tik sau?
– Niekada niekam nemeluoju ir visuose interviu sakau tik tai, ką tuo metu galvoju. Nesu kalbėjusi gražiau, nei yra iš tikrųjų. Iš tiesų esu ir pozityvi, ir plačiai besišypsanti – tokia, kokią žmonės mato žiniasklaidos priemonėse. Tačiau yra ir kita, niekam nematoma mano pusė. Aš labai daug mąstau, namie visuomet esu susitelkusi, susikaupusi ir nuolat galvoju, kaip galiu prisidėti prie to, kad kuo plačiau būtų paskleista man svarbi žinutė.
Kalbant bendrai apie žiniasklaidos visuomenei primestus žmonių paveikslus ar dažniau – šaržus, labai gaila, kad pas mus ypač gaji patyčių kultūra ir kad yra daugybė žmonių, kurie ją skatina, tiki tais sukurtais paveikslais. Kad ir mano juokas – visi jį akcentuoja per interviu ir kitur. Iš tikrųjų mano juokas yra priedanga nuo didžiulio gėdos jausmo, kurį nešiojuosi, taip pat ir nuo scenos baimės. Aš dažnai juokiuosi ne todėl, kad labai linksma, gal labiau dėl to, kad man tiesiog gėda, nesmagu. Juokas sumažina įtampą.
– Kas šiuo laikotarpiu labiausia tave džiugina ir liūdina asmeniškai ir aplinkoje, visuomenėje?
– Labiausiai džiugina, kad dar nepasidaviau, nors ir turėjau labai daug įvairių iššūkių. Per savo koncertus visada kartoju: niekada nepasiduokite, nes mums neduoda to, kas būtų per sunku, ko negalėtume įveikti. Visos pamokos, skausmai, negandos yra tam, kad ką nors iš jų pasiimtume, išmoktume. Kartais stebiuosi, kaip man pačiai užtenka jėgų nepasiduoti ir eiti pirmyn. Kartu suprantu, kad turiu stiprią nuojautą ir tikėjimą, kad laimė nėra kur nors aplinkui randama, ji yra mūsų viduje. Tai kartu ir liūdina, nes labai lengva kitus pakeisti, jiems patarti, pamokyti, nes visi žinome, kaip reikia elgtis, mokame teoriją, tačiau sau padėti kur kas sunkiau.
Kartais galiu būti sąžininga prieš save, pripažinti, kad turiu labai daug baimių – bijau padaryti klaidą, bijau būti netobula. Žinau, kad turėsiu su tuo susitvarkyti ir tam prireiks daug pastangų.
Visuomenėje labiausiai liūdina patyčios, jų apstu visose srityse. Galbūt jos kyla iš to, kad žmonės ieško problemų ne savyje, o išorėje. Džiugu, kad pradedame garsiau apie šią problemą diskutuoti, kad nebijome ieškoti pagalbos, kalbėti apie savo vidų, tikrąją savijautą. Taip pat dažniau turėtume dalytis tikra realybe, o ne nuolat mėginti pagražinti savo gyvenimus. Tai niekur neveda.
– Kas tau teikia džiaugsmą kasdienybėje?
– Didžiulį džiaugsmą patiriu gamindama maistą. Prieš šešerius metus tapusi vegetare susidūriau su problema – anksčiau labai mėgau mėsą ir staiga nebeliko ką valgyti. Tuomet pradėjau labai daug eksperimentuoti. Tai iki šiol yra didelis atsipalaidavimas ir poilsis. Norėčiau turėti restoranėlį, kepyklėlę.
– Šiandien turime gausybę apibrėžimų, kas yra laimė, laimingas žmogus. O koks, tavo manymu, yra nelaimingas žmogus?
– Mano manymu, vienišas žmogus. Galbūt jis apsuptas žmonių, tačiau vidinės vienatvės slegiamas žmogus man atrodo nelaimingiausias.
– Ar vienodai ir iš skausmo, ir iš džiaugsmo ateina įkvėpimas kurti? Ar yra emocijų, kurios įkvepia stipriau išsisakyti, atsiverti kūryboje?
– Kai skauda, norisi išsisakyti labiau, lyg išsiverkti, išlieti tai, kas susikaupę. Tačiau daina „Aš galiu skristi“ yra iš emocijos, kai labai gera, ramu ir viduje labai nuostabus jausmas, juo irgi norisi dalytis.
– Kas pastaruoju metu skamba tavo ausinėse?
– Norah Jones, United Gospel arba Daddy was a Milkman.
– Tu dainuosi duetu su mergaite per paramos akciją „Būk mano draugu“? Akcijos metu bus renkamos lėšos vaikams – jų norams ir svajonėms išpildyti. Kaip manai, kodėl žmonės turėtų aukoti ir padėti kitiems? Kodėl tai svarbu ir reikalinga?
– Visų pirma, kalbant apie problemas šeimose, labai svarbu netylėti, apie tai kalbėti, nes kitaip jos nesibaigs. Tie, kas augo normaliose šeimose, kurie nepatyrė smurto, visada tegul pagalvoja, kas būtų, jei taip atsitiktų jų vaikui, jų šeimai. Ar tu tikrai nieko nedarytum? O pinigai yra būdas, įrankis padėti kitiems.
Visi, norintys prisidėti prie Lietuvos vaikų fondo veiklos, tai gali padaryti ir iki paramos akcijos „Būk mano draugu“ tiesioginės transliacijos, kuri vyks balandžio 13 d. 18 val. 30 min. per „Lietuvos ryto“ televiziją.
Aukoti galima trumpuoju numeriu 1407 (3 Eur), pervesti lėšas į AB SEB banko sąskaitą LT28 7044 0600 0554 0234 arba apsilankius svetainėje https://www.lietuvosvaikufondas.eu.
Paramos akcijos „Būk mano draugu“ informaciniai partneriai dienraštis „Lietuvos rytas“ ir portalas lrytas.lt.
